L. VansevičienėPrie daugiau nei 30 metų gyvuojančio Keistuolių teatro spektaklio „Geltonų plytų kelias“ komandos neseniai prisijungė naujoji – jau septintoji – Doroti, kurią įkūnija aktorė Radvilė Budrytė. Su Radvile pasikalbėjome apie kūrybinį procesą, Doroti personažą bei jos pačios vaikystę.
– Labas, Radvile! Kaip jautiesi prisijungusi prie spektaklio komandos?
– Žiauriai faina! Įvedimas įvyko labai greitai ir man buvo labai gera, kad trupė bei žiūrovai mane taip šiltai priėmė. Aš net nustebau. Galvojau, kad kažko nesugebėsiu, kažko nesuvaidinsiu, o labiausiai bijojau dėl dainavimo. Kai spektaklio režisierius Aidas Giniotis mane pirmą kartą pasikvietė parepetuoti dainas, man drebėjo balsas. Bet dabar su kiekvienu spektakliu jaučiuosi vis drąsiau ir drąsiau.
L. Vansevičienė– Su „Geltonų plytų keliu“ užaugo ne viena karta. Kada prasidėjo tavo kelionė su šiuo spektakliu?
– Mano kelionė prasidėjo, kai mane pakvietė vaidinti. Aš žinojau, kad yra toks spektaklis, bet nebuvau jo mačiusi. Man atrodo, kad vaikystėje mačiau filmą, nes, kai pasižiūrėjau spektaklį ir pradėjau klausytis dainų, pajaučiau nostalgiją – lyg būčiau mačiusi, lyg būčiau girdėjusi.
Bet tos dainos – kadangi jos irgi eina iš kartos į kartą – galbūt mano tėvai man jas kažkada dainavo? O gal man vaikystėje skaitė knygą? Aš neatsimenu, bet tai labai artima.
– Kaip manai, kas padeda šiam spektakliui išlikti aktualiam?
– Iš šio spektaklio galima pasisemti nemažai vertybių. Jame užkoduotas gerumas – priimti bet ką, ką sutinki savo kelyje, ir ne protu, bet širdimi. Būtent tai daro Doroti. Ji susidraugauja su visais, kuriuos sutinka, priima juos į kelionę bei nuoširdžiai nori jiems padėti ir padeda. Manau, kad tai labai svarbu, ypač šiais laikais. Nenusisukti vieniems nuo kitų.
Asmeninis archyvas– Jau turėjai šiek tiek laiko apsiprasti su šiuo iš kartos į kartą perduodamu vaidmeniu. Man įdomu, kas tau yra Doroti?
– Iš tiesų, labai keista. Prieš mane vaidino tiek skirtingų aktorių, o dabar atėjo mano eilė. Buvo netikėta, bet aš labai džiaugiuosi.
O Doroti? Ji yra visiška laisvė, drąsa, atvirumas. Doroti yra ypatinga – ji tikras vaikystės įsikūnijimas, kai tu į viską žiūri atviromis akimis, viskuo tiki, esi geras, nuoširdus, atviras žmogus, nesugadintas gyvenimo.
Vaidindama turiu galimybę vėl grįžti į vaikystę. Kiekvieną kartą po spektaklio jaučiuosi tokia palengvėjusi, pamirštu problemas. Čia turbūt vienas iš tų vaidmenų, iš kurių nesinori išeiti, kad dar turėtum tą vidinį džiaugsmą ir dalintumeisi juo.
L. Vansevičienė– Kaip tau sekėsi kurti šį personažą? Koks buvo tavo kūrybos procesas?
– Buvo baisu. Nenorėjau nuvilti kitų ir nusivilti savimi, todėl labai daug ruošiausi. Norėjau ateiti į repeticijas jau viską mokėdama, kad aktoriams nereikėtų gaišti daug laiko.
Labai daug mokiausi iš Jovitos Jankelaitytės – ne tiesiogiai iš jos, bet iš įrašų. Buvo keista, nes esu pratusi kurti personažus nuo nulio, o tai labai ilgas procesas. Todėl Doroti kūrimas buvo labiau techniškas darbas – teko išmokti gerai atlikti tai, kas jau buvo sukurta.
Tik dabar, bėgant laikui, Doroti tampa savita man. Labiau tokia, kokią aš ją įsivaizduoju ir jaučiu. Įvyksta kombinacija: susilieja tai, kas jau buvo, ir tai, ką įnešu aš. Bandau išryškinti ir perteikti džiaugsmą, smalsumą, geraširdiškumą ir drąsą – kas ir yra manosios Doroti esmė.
– Koks jausmas vaidinti spektaklį vaikams?
– Labai, labai daug atsakomybės, nes tu jiems nesumeluosi. Jie kiaurai permato tave. Ir jie labai nuoširdūs: kaip mato, kaip jaučia, taip ir reaguoja. Jei jiems nepatinka koks nors personažas, jie pyks ant to personažo. Jeigu patinka – jie nuoširdžiai žiūrės, juoksis, palaikys.
Pajaučiau, jog spektakliai vaikams truputį skiriasi nuo spektaklių suaugusiems. Kartais, vaidinant vyresniems žmonėms, būna sunku su jais atrasti ryšį. O vaikai tiesiog ateina ir įsitraukia. Jie nori pasiimti kažką iš spektaklio, nori patirti, nori pajausti, nori dalyvauti.
L. Vansevičienė– Kada prasidėjo tavo pažintis su Keistuolių teatru?
– Aš žinojau Keistuolius – tai toks legendinis teatras. Bet esu iš Panevėžio, o manęs nevežė į Vilnių žiūrėti spektaklių. Tik dabar pradedu eiti į šio teatro spektaklius, matyti, kas čia vyksta.
Čia labai gera, čia visi tokie geri žmonės, priimantys, šilti, energingi. Visi padeda, duoda patarimų, nori, kad aš augčiau, toliau mokyčiausi, semčiausi patirties. Tai labai šiltas ir atviras teatras.
– Tačiau dabar mažieji panevėžiečiai gaus progą pamatyti „Geltonų plytų kelią“. Koks jausmas vežti šį spektaklį į savo gimtąjį miestą?
– Aš labai džiaugiuosi – gera dalintis šiuo spektakliu. Aš tikiuosi, kad ateis daug vaikų. Galbūt ir jų tėvai pagalvos: „Oho, koks geras spektaklis, gal reikia nusivežti vaikus ir į Vilnių, į Keistuolių teatrą, parodyti ir kitų spektaklių“. Čia tikrai daug vaikams skirtų spektaklių. Ir ne tik vaikams. Ir suaugęs žmogus čia gali pamatyti gerų spektaklių.
– Kaip atrodė tavo vaikystė vienkiemyje prie Panevėžio?
– Buvau viena, bet ne vieniša. Prisigalvodavau daug visokiausių veiklų, žaidimų, o sodyboje buvo ir daug darbų. Tiesa, kartais jausdavausi kaip Doroti: „Nusibodo man tie seni žaislai, namai…“. Bet ateidavo nauja diena, prasidėdavo naujos fantazijos, nauji žaidimai ir kaprizai baigdavosi.
L. Vansevičienė– O kokius stebuklus mažuose dalykuose įžvelgdavo mažoji Radvilė?
– Man viskas buvo įdomu. Atsimenu, klausdavau tėčio, pavyzdžiui, iš kur tas lietus, kaip jis paima ir pradeda kristi iš dangaus. Tėtis man bandydavo aiškinti. Kartais jis atsakymo neturėdavo, tuomet pradėdavo kurti išgalvotus atsakymus, istorijas, o aš viskuo tikėdavau, nes buvau vaikas.
Mes dar turėjome visokiausių gyvūnėlių. Atsimenu, kaip mano tėtis atnešdavo į kambarį mažą avinuką. Aš girdydavau jį pienu, glostydavau, laukiau, kol jis sustiprės.
Arba vasarą, kai šiltnamy augdavo pomidorai, aš fantazuodavau, kad tai mano mokiniai, o aš jiems turiu pravesti pamokas. Tada pasiimdavau laistytuvą, ir laistydama kiekvieną pomidorą įsivaizduodavau, kad dalinu jiems sąsiuvinius. Taip susikurdavau visokius keistus žaidimus.
Labai mėgau įsivaizduoti, kad turiu galių – esu burtininkė. Kai tu esi vienas, tu tiek daug prisikuri, viskas tampa ypatinga. Savas stebuklų pasaulis. Ir kiekvienas mažas dalykas, pavyzdžiui, gėlytė, tau gali tapti burtų lazdele – tai ir yra tas mažas stebuklas.
L. Vansevičienė– Iš to, ką pasakoji, panašu, kad jau seniai buvo aišku, jog tapsi aktore – ta neišsemiama fantazija – o kaip atsidūrei teatre?
– Visai netyčia. Aš nežinau, matyt turėjau vidinį potraukį, nors apie teatrą beveik nieko neišmaniau. Bet vis tiek mintyse sukosi: „O gal aktorinis?“. Man atrodė, kad taip galėsiu įsijausti į visokiausius skirtingus personažus, gausiu progą nugyventi daugybę gyvenimų, patirsiu daugybę skirtingų jausmų – galėsiu kurti.
Tėvam pasakiau, kad noriu į aktorinį. Jie nesutiko, neleido. Bet paskui, po kelių metų pykčių pasakė: „Pabandyk.“ Jie netikėjo, kad įstosiu. Aš irgi netikėjau, bet galvojau: „Reikia pabandyti, nes kitaip niekada ir nežinosiu.“ Tai pabandžiau – pavyko.
– Tikiuosi jautiesi laiminga?
– Taip! Jaučiuosi gerai, kad čia esu.
