Meniu
Prenumerata

trečiadienis, rugpjūčio 10 d.


Silkė pavėsyje
Vincentas Krupas
Vyčio Snarskio pieš.

Tiesą sakant, silkė buvo pataluose (2 eurai), o „Pavėsyje“ smaguriavome dviese: aš su savo labai artima drauge, linksmai besikankinančia prasmingo gyvenimo ir kūrybos kryžkelėse.

Judriame Jonavos pakelyje, Plento gatvėje, pasitinkančioje ir išlydinčioje keliauninkus Kauno kryptimi, seniai įsišaknijęs tokio pavadinimo baras.

Jis jungia tipišką, lietuviams įprastą pakelės užeigą su išradingai nekonformistiška Grūto parko atmosfera. Ironiška sovietų laikų kirilica rašytų gatvių lentelių kolekcija su naujųjų emigrantų „Irish True“ vėliavomis interjere – toks baras galėjo patenkinti kvalifikuotą didmiesčių, kur žydi sakuros, publiką. Mergina prie baro kūrė atmosferą be nevisavertiškumo kompleksų, leido mudviem judėti dviem kryptimis. Prisiminimų ir kūrybos – viena. Valgių ir lietuviškos restoranų tradicijos – kita.

Silkė pataluose yra seniausios lietuvių užstalės tradicijos grynuolis. Didžiųjų šeimos švenčių virtuvės be virtų burokėlių, svogūnėlių, silkės gabaliukų, virtų kiaušinių trupinių ir dar vienos kitos improvizacijos būtų neįsivaizduojama. Tai paprastas, aiškumo ir virėjo sąžinės reikalaujantis patiekalas. Surėmę šakutes prie vieno dubenėlio su pasitenkinimu kraipėm galvas ir bandėm išsiaiškinti sunkumus pro šiandien Lietuvos miestus užkariavusių aukštos ir brangios virtuvės pagundas įžvelgti senos tradicijos ir paprastumo žavesį. Kur būtų restoranų pasaulis, jei virtuvės ir šefų išradingumas būtų judėjęs išskirtinės estetikos ir sudėtingo įmantraus skonio link? O kur turėtų atsidurti restoranų reporteris: sekioti naujaturčių pretenzijos pėdomis ar ieškoti demokratiško paprastumo? Čia mudu sutarėme. Jautrūs prisiminimai ir brandaus amžiaus skonis.

2016 06 25 14:20
Spausdinti