Spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ pavadinimas išduoda, kokiai temperatūrai esant lydosi tantalas. Laurai Čiginskaitei režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė pasakojo, jog šiame pastatyme pagal Virginijos Rimkaitės pjesę suteiks progą žiūrovams įvertinti savo „virimo temperatūrą“ beprotybės akimirkomis.
– Kūrinyje nagrinėjama tema – riba tarp normalumo ir beprotybės. Kokios dar problemos jame susipina?
– Vertėtų pradėti kalbėti nuo pirminės dramaturgės idėjos. Ji atsispyrė nuo graikų mito apie Tantalą, kuris siekdamas patikrinti, ar dievai tikrai yra visažiniai, užmušė savo sūnų Pelopą ir patiekė jo mėsos puotaujantiems dievams. Dzeusas už tai pasmerkė jį amžiams kęsti alkį bei troškulį. Kitaip tariant, Dzeusas atėmė iš Tantalo galimybę vartoti. Kiekvieną kartą, kai jis norėdavo atsigerti, vanduo nuo jo atsitraukdavo. Virš jo visą laiką vaizduojamas medis su prinokusiais vaisiais, kurių jis negalėdavo paimti, nes dievai juos atitraukdavo – tu matai, nori, bet negali. Nuo šio mito atsispyrusi dramaturgė kelia vartojimo klausimą – galbūt šių dienų pragaras yra nebe stygius, kaip buvo ilgą laiką, o atvirkščiai – perteklius? Mes, grynakraujai vartotojai, įsitikinę, kad privalome vartoti, nes kitaip patys būsime suvartoti. Labai džiaugiuosi, kad jaunų lietuvių dramaturgų pjesės gimsta kaip spektakliai ir išvysta žiūrovą.
– Šį spektaklį kuria keturi aktoriai, tarp kurių – ir debiutuojantis Paulius Matuzas. Kuo jums įdomus toks derinys, kai drauge dirba pradedantieji ir profesionalai?
