Užpelkių miško kautynės, kur žuvo du iš aštuonių vos prieš pusmetį, 1949 m. vasario 16-ąją, pasirašytos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos signatarų, tapo pirmosiomis, kurių eigą mokslininkai ėmėsi kryptingai atkurti remdamiesi archeologija
1949 m. rugpjūčio 13-osios naktį Užpelkių miške (Grinkiškio sen., Radviliškio r.) įvykęs partizanų ir Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų (enkavėdistų) susirėmimas aprašytas daugelyje šaltinių. Jis įtrauktas prie žymiausių partizanų mūšių, o autoriai galėjo remtis kaip reta gausia archyvine medžiaga: mūšyje dalyvavusių partizanų liudijimai 1993 m. rasti Antano Bekerio sodyboje, istoriją spėjo paliudyti ir vietos gyventojai, girdėję susišaudymą ir matę iš miško bėgantį partizaną.
„Tuo keisčiau, kad mūsų tyrinėtojai iki šiol įsikibę tik Lietuvos ypatingajame archyve saugomų sovietų dokumentų, ir kas aklai, o kas labai subjektyviai, laikosi juose pasakojamų istorijų. Tose ataskaitose galima rasti, kad tas pats partizanas per metus žūva keturis kartus“, – komentavo archeologas dr. Gediminas Petrauskas, su bendraminčiais septynerius metus rengiantis stovyklą „Laisvės kovų atmintis“ partizaniniam paveldui tyrinėti. Jų pasirinkti Užpelkių miško kautynių tyrimai buvo kompleksiniai, pradėti nuo partizanų ir sovietinių istorinių dokumentų, istorinių žemėlapių analizės, spėjimai tikrinti archeologiniais žvalgymais, o galiausiai baigti šaudmenų ir jų išsidėstymo vietovėje analize ir teorine karo taktikos analize.
G. Petrauskas pripažįsta, kad įprastai partizanų dokumentų analizė kelia tam tikrų problemų: jie koduoti, o juos iššifruoti – ne dienos darbas. Šiuo atveju dokumentų tyrimai vyko nuo 2012-ųjų. Istorikams žingsnis po žingsnio išnagrinėjus įvairiuose archyvuose sugulusią informaciją, pavyko išaiškinti asmenybes keturių kautynėse dalyvavusių partizanų, kurie pusšimtį metų šioje istorijoje buvo žinomi tik slapyvardžiais.
