Laura Vansevičienė„Užburtas kalnas“ – trečiasis Krystiano Lupos pastatymas Lietuvos teatre. Visi jie sukurti pagal skirtingų autorių – Thomo Bernhardo, W. G. Sebaldo, Thomo Manno – kūrinius, bet tarpusavy susiję kaip vienos didelės kūrybinės kelionės stotelės. Kelionės, keliančios klausimus apie žmogų esamajame laike bei teatro misiją šiuolaikiniame pasaulyje ir ieškančios atsakymų į juos. Su režisieriumi kalbėjo Audronis Liuga.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Iš Th. Manno romano „Užburtas kalnas“ savo scenarijuje išspaudžiate jo esenciją – pamatinius žmogiškus klausimus apie meilę, mirtį, laiką, gyvybę, jaunystę, senatvę, praeitį, ateitį... Ką jums reiškia šis darbas?
– Panirimą į kažką labai žinomą, bet kartu ir, pasirodo, visai naują. Keista, kad iki šiol šio romano nesiėmiau, nors ne kartą apie tai galvojau. Th. Manno „Užburtas kalnas“ – viena tų knygų, kurios siejasi su iniciacija. Iš knygų, kuriančių jaunystę, asmenybę ir pirmiausia pasaulio matymą, bet kartu ir svajonę. Kažkuriuo momentu ši knyga tampa tyrimu, nes Th. Mannas siūlo jaunuoliui, ar apskritai žmogui, norinčiam kažkaip perinstaliuoti save, skaitant prisiliesti prie naujos patirties.
Iš tikrųjų „Užburtas kalnas“ – tai kažkas kita nei, pavyzdžiui, Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Franzo Kafkos knygos ar Roberto Musilio „Žmogus be savybių“, kurios sukėlė tikrą revoliuciją. Jaunystėje „Užburtas kalnas“ man nebuvo jokia revoliucija. Ji buvo būtent tyrimas, mokymasis viso to, ką Th. Mannas siūlo Hansui Kastorpui. Kai pradėjau knygą skaityti iš naujo ir kai ėmėme kurti spektaklį, visi tie akivaizdūs dalykai liovėsi buvę akivaizdūs, jie vėl tapo nežinomi.
Klausiu savęs, ar dabar, kai patiriame tiek daug nerimo, suprantame, ką Th. Mannas norėjo pasakyti, ar ieškome palimpsestų, ar padedami rašytojo skaitome save? Ir ar užduodame sau klausimus, kuriuos Th. Mannas formuluodavo tiesiai, o kartais ir tarp eilučių? Juk jis savo pasakojimą rutulioja neįprastai, asketiškai, jautriai ir paslaptingai. Dažnai klausia, pasitelkdamas humoro jausmą arba kažką nutylėdamas. Prie tos nutylėjimų skaitymo filosofijos, prie to, apie ką žmogus nenori arba nemoka kalbėti, mane atvedė W. G. Sebaldas. Tiesą sakant, mus labiausiai žavi tai, ko Th. Mannas nenorėjo arba nemokėjo pasakyti. Pabandėme trumpam apsigyventi toje sanatorijoje, truputį sirgti, truputį svajoti. Iš to ir gimė mūsų klausimai, ar esame subrendę tokiems paprastiems dalykams kaip meilė ir mirtis? Ar žinome, ką reiškia žodžiai, kuriuos sakome kasdien?
Laura VansevičienėŠių dienų pasaulyje, padedant tokioms knygoms kaip „Užburtas kalnas“, reikėtų peržiūrėti tuos visus žodžius, pabandyti apibrėžti, ištarti iš naujo, bet pirmiausia juos patirti. Gal kai dar ne taip seniai statėme „Austerlicą“, lengviau galėjau apibrėžti, apie ką kalbame. Dabar nenoriu pernelyg deklaratyviai aiškinti, apie ką spektaklis, tačiau nejaučiu diskomforto. Atvirkščiai. Manau, kad tai, ką patiriu inscenizuodamas „Užburtą kalną“ ir tai, ką trokštu perteikti žiūrovui, yra tam tikras panirimas.
Panirimas į kupiną sąmoningų ir nesąmoningų klausimų tikrovę ir lyg leidimas sau, kad jie kiltų patys, nešami mūsų siūlomo pasakojimo bangos, to, ką išsirinkome iš šio neregėtai plataus romano. Visa tai sudėti į vieną spektaklį man atrodo beveik neįmanoma. Iš pradžių sakiau, kad tai bus tik romano tikrovės fragmentas, bet staiga paaiškėjo, kad tai taip pat nelabai įmanoma, kad tą keistą, paslaptingą romaną vis dėlto reikia gal kitaip, bet bandyti papasakoti. Man smalsu, kas atsiras iš to distiliavimo proceso, kuris, viena vertus, yra romano adaptacija, mano pastangos ir bandymai, bet, kita vertus, neįtikėtinai atsidavęs ir kupinas susižavėjimo aktorių dalyvavimas.
Tai yra paslaptis, kurią kuria pats Th. Mannas. Pirmiausia – tai jo paties gyvenimo paslaptis.
– Th. Mannas sako, kad „Užburtas kalnas“ įkūnija „leitmotyvą, magišką formulę, kuri veikia abiem kryptimis ir susieja praeitį su ateitimi, ateitį su praeitimi“. Ką jums reiškia šis leitmotyvas?
– Jis yra be galo talpus. Manau, kad Th. Mannas kalba šitaip sujungdamas laikus, nes „Užburtas kalnas“ yra vieta, kurioje kitaip funkcionuoja laikas ir žmogus. Ateities ir praeities sintezė vyksta žmonių sielose, savasties gilumoje, apie kurią mažiausiai žinome. Pats laiko egzistavimas yra paradoksas ir amžina paslaptis. Iš vienos pusės, tai tam tikra tėkmė, pokytis, šiais laikais vis preciziškiau matuojamas. Iš kitos, tai visiškai subjektyvus, beveik nepastebimas virsmas, susijęs su pasąmone. Todėl būtų galima pasakyti, kad „Užburtas kalnas“ yra vieta, kurioje pasąmonė susitinka su sąmone. Ar Th. Mannas buvo susipažinęs su Alfredo Kubino knyga „Kita pusė“ (Die Andere Seite)? „Užburtas kalnas“ ir „Kita pusė“ yra panašios savo vaizduotės struktūra. Tai yra tokia simbolinė savasties išraiška. Abiejose knygose vaizduojama vieta, kurioje žmogus gyvena kitaip, turi kitokias galimybes, kitus potencialus. Tai gali būti simbolinis kalnas, namas, miestas... Ten atsidūrę žmonės gyvena ne realų, bet sapnišką gyvenimą ir patiria stebuklą, nepasiekiamą tikrovėje. Galiausiai tai veda link didžiulės katastrofos. Ši katastrofa įkūnija visus tuos demonus, kuriuos žmogus slepia savyje, nenorėdamas jų pripažinti. Per ją pamatome, kas mūsų laukia.
– Jūsų kūrybinio metodo raktinis žodis yra „kelionė į tai, kas nežinoma“, siekiant atskleisti literatūrinio kūrinio ir žmogaus psichikos paslaptis. Kas „Užburtame kalne“ yra labiausiai dominantis nežinomasis?
– Pasakyčiau, kad tai yra paslaptis, kurią kuria pats Th. Mannas. Pirmiausia – tai jo paties gyvenimo paslaptis. „Užburtas kalnas“ buvo sumanytas kaip „Mirties Venecijoje“ tęsinys. Žinome, kad „Mirtis Venecijoje“ buvo pirmas paties Th. Manno apsinuoginimas, atskleidžiant savo seksualinę tapatybę, slėptą už santuokos ir tėvystės. „Mirtyje Venecijoje“ Th. Mannas vaizduoja seną, svarbiausius gyvenimo sprendimus priėmusį herojų, kuriuo tada nebuvo, nes dar buvo jaunas žmogus, tarsi galėjęs daug ką pakeisti. „Mirtis Venecijoje“ – tam tikra anticipacija, o „Užburtas kalnas“ – sugrįžimas prie momento, kai sprendimai dar gali būti priimti.
Žinoma, kad Th. Mannas rašė šią knygą stipriai paveiktas tuo metu atsirandančių naujų žmogiškosios minties krypčių. „Užburtame kalne“ egzistuoja didelis Th. Manno dievaitis Friedrichas Nietzsche, taip pat Sigmundas Freudas, Carlas Gustavas Jungas. Ypač C. G. Jungas, aiškinantis tam tikrą žmonijos raidos modelį, pavadintą individuacija. Veikiamas tuometės filosofijos ir psichoanalizės Th. Mannas modifikuoja kultinį ir pavyzdinį literatūros kūrinio formatą Bildungsroman, prasidėjusį nuo „Wilhelmo Meisterio“. Tipiškas Bildungsroman vaizduoja individualų žmogaus augimą ir brendimą. Th. Mannas „Užburtame kalne“ tikslingai nuo pradžių vaizduoja pagrindinį herojų lyg pripažindamas savo jaunystės neišsimokslinimą, kai neišlaikė brandos egzaminų, ir daugiausia dėl šios priežasties šeimoje buvo laikomas prastesniu už brolį Henriką.
Pagrindinis „Užburto kalno“ herojus romano pradžioje primena taro kortų kvailį ar kokį archetipinį pasakų personažą. Turiu grįžti prie to kvailio, kad atmesčiau visa, kuo apaugau ir kas man, kaip žmogui, trukdo. Hansas Kastorpas gyvena XIX a. apsimelavusioje epochoje. Ji išaukštino žmogiškumą ir naujas žmogaus galimybes, bet patį žmogų laikė uždarytą į griežtas elgesio ir visuomeninio gyvenimo normas. Be to, tai yra rasizmo ir kolonializmo bei visokeriopo pavergimo ir netolerancijos žmogaus kitoniškumui laikotarpis. Šį anos epochos melą stipriai pajutau naujai perskaitęs „Budenbrokus“. Jaunystėje šią knygą skaičiau be didesnės nuostabos. Dabar ji mane privertė susimąstyti, kad XIX a. apsimelavęs žmogus vis dar gyvas šiandien. „Budenbrokų“ kontekste skaitomas „Užburtas kalnas“ yra kaip didinamasis stiklas, pro kurį galime pažvelgti į ano laiko žmogų ir pamatyti, kiek jo dar yra mumyse.
Vis didesnes galimybes pasinaudoti savo protu įgaunantis žmogus tuo pačiu plečia ir gilina savyje tą katastrofą.
– Repeticijoje aktoriams sakėte, kad „Užburtame kalne“ Hansas Kastorpas ne auklėjamas, o įvedamas į vidinį chaosą. Koks tai chaosas?
– Būtent. Pirmiausia jį lemia tai, kad Hansas Kastorpas ateina iš tos apsimelavusios epochos, apie kurią kalbėjau. Reikia pasakyti, kad Th. Mannas savo herojų traktavo labai asmeniškai. Nors romane visaip siekė to neparodyti. Kaip minėjau, rašydamas šią knygą Th. Mannas, matyt, jautė poreikį grįžti į situaciją, kai dar nebuvo subrendęs ir susiformavęs žmogus. Turiu pradėti gyvenimą nuo taško, kuriame viskas dar neapibrėžta, kai gyvenu jau apibrėžtame taške. Su sąlygine tvarka, kuri yra labai abejotina. Mes juk bijome chaoso, tiesa?
Ir tada persikeliu į „Užburto kalno“ vietą, kuri išlaisvina mane nuo pareigos priimti suaugusio žmogaus sprendimus, stengtis dėl visų tvarkingo gyvenimo konkretumų. Juk labai keista, kad Th. Mannas „Užburtame kalne“ visus susargdina. Sanatorijos pacientai, viena vertus, laukia, kada pasveiks ir išvyks, bet kartu to nenori, nes čia yra laisvi nuo savo kasdienių pareigų. Žmogus visada vengia tvarkos, kuri kažko iš jo reikalauja. Bet bijo ir chaoso, nes jame slypi didžioji nežinomybė ir mirtis. Kita vertus, chaosas duoda tam tikrą pažadą, galimybę išsilaisvinti. Išsilaisvinti nuo visko, kas mus varžo mūsų reikliame, banaliame, nuobodžiame, sudėtingame ir ne ypač maloniame gyvenime.
Laura VansevičienėMes pasislepiame nuo jo įeidami į kažkokį sapną. Galime žodį „chaosas“, kuris buvo pavartotas tavo klausime, nesunkiai pakeisti žodžiu „sapnas“. Alfredas Kubinas savo knygose rašė apie chaosą kaip sapno rūšį. Tokiame sapne gali ištikti visa, kas siaubingiausia, ir net mirtis, bet nemiršti. Sapne nemirštame, bet išgyvename mirtį. Ir patiriame neįtikėtinų nuotykių. Kaip pažadų išsipildymą iš vaikiškų pasakų, kuriose yra burtų lazdelės, esame aprūpinti įvairiausiais atributais, kurie mus saugo. Tai – savotiškos kelionės, kurioje neturime pirkti bilieto, rūšis. Esu įmestas į kažkokią bedugnę, prarają, jūros gelmę. Judu kaip žuvis, sklendžiu kaip paukštis... Ir mokausi, bet ne tam, kad žinias galėčiau panaudoti už kampo laukiančiame profesiniame kelyje, bet dėl kažkokio man nežinomo augimo...
Šiandien gyvename virtualioje chaotiško ir bedugnio pasaulio realybėje, kuri darosi vis absurdiškesnė. Ir mes patys joje virstame keistais hibridais, prarandančiais savimonę, nors tarsi ir turintys sąmoningumo perteklių. Esame viskuo aprūpinti, viską turime po ranka, viskas yra lengvai pasiekiama. Ir galima iškelti sau klausimą, kam aš gyvenu? Kur link mes judame, kai tai, ką vakar laikėme laimėjimu, virsta kažkokiu rafinuotu susinaikinimo įrankiu? Galima įžvelgti šito sąsajas su „Užburtu kalnu“, ypač paskutiniuose jo skyriuose vaizduojama absurdiška ramybe, kurioje išnykstu kaip asmenybė. Dalyvaudamas viltingame procese atrasti filosofinį akmenį, staiga nustoju atpažinti save...
*****susije*****
– Vieni pirmųjų Hanso Kastorpo žodžių: „Katastrofa ateina staiga ir nežinia iš kur…“ Spektaklis baigiasi žmonijos katastrofos vaizdiniu. Katastrofa yra nulemta?
– Man regis, šis žodis vis labiau kybo virš mūsų tikrovės ir kažkokiu būdu žymi ar stigmatizuoja mūsų gyvenimą. Iš pat pradžių dar pasakyta, kad katastrofa yra žmogus. Vadinasi, katastrofa nesąmoningai gimsta žmoguje ir vėliau sprogsta, pasireiškia kaip išorinė katastrofa, kaip naikinimo, neapykantos, prievartos aktai, kurie pasaulyje šią akimirką jau įprasti. Galėtume pasakyti, kad mūsų žmogiškoji, humanistinė raida lyg ir labiau pažengusi, bet iš tikrųjų matome dvi priešingas tendencijas.
Romane humanizavimo procesas, padedant mokytojams, vyksta Hanso Kastorpo viduje. Tai gigantiška užduotis, kurios iki šiol nesugebame įsisąmoninti, suprasti, kokius iššūkius sau kelia žmogus ir ką reiškia būti žmogumi. Civilizacijos raidoje žmogus įgyja įrankius suprasti pasaulį, susikalbėti su juo. Tam jam duota sąmonė. Bet kartu su civilizacija auga ir žmogaus katastrofos potencialas. Keista, bet net buvimo žmogumi idėjoje katastrofos potencialas niekur nedingsta, nors žmogui atrodo, kad yra kitaip. Vis didesnes galimybes pasinaudoti savo protu įgaunantis žmogus tuo pačiu plečia ir gilina savyje tą katastrofą.
Th. Mannas romane rodo Europos lūžio tašką ir jos pastangas būti visos žmonijos atstove. Manau, jei rašytojas galėtų pamatyti šiuolaikinį pasaulį, jis išsigąstų dar labiau nei tada, kai dar nebuvo Holokausto patirties, iš jos kylančių pamokų, nebuvo įvairių mūsų dvasinių, formalių, politinių ir panašių apsaugos priemonių.
Laura Vansevičienė– Kuo jums įdomus pagrindinis veikėjas Hansas Kastorpas kaip žmogus ir kuo vertinga jo patirtis?
– Klausimas, ar Hansas Kastorpas nori, ar yra ištroškęs patirties, ar jis buvo toks ir ten, iš kur atėjo ir kur nelabai susimąstydamas pasirinko inžinieriaus profesiją bei vadinamąją savo ateitį? Iš tikrųjų ta ateitis joks pasirinkimas, nes iki panašių pasirinkimų jis dar nesubrendo. Th. Mannas nuolat perspėja, kad Hansas Kastorpas neturi patirties, kad jis yra eilinis žmogus, nesiekiantis jokių aukštesnių tikslų. Bet vis dėlto šis herojus išsprūsta iš tokio apibrėžimo. Nepaisydamas visų perspėjimų, Th. Mannas bando papildomai apsidrausti nuo vertinimų, esą jis pernelyg susitapatina su savo personažu. Jis brėžia aiškią ribą tarp savęs ir personažo. Bet kai jis tai daro, atsitinka priešingai. Nubrėžęs ribą tarp savęs ir herojaus, jis daug laisviau perteka į Hansą Kastorpą.
Galima sakyti, kad paslaptingai perteka dvasinė, intelektinė ir žmogiškoji patirtis, nesiliaujantys rašytojo bandymai suvokti meilės ir žmonių ryšių paslaptį, kai, viena vertus, šeima yra šventa, bet, kita vertus, nesiliaujantis pavergimas ir žymė, kurią mūsų kultūra palieka žmogui, jo pagrindinėms vertybėms, gyvenimo ir meilės pasirinkimams, nes tai giliai tarpusavyje susiję. Th. Mannas diskretiškai palieka Hanso Kastorpo viduje savo paties neįgalumo, gauto iš savo epochos, kultūros ir tautos, atspaudą.
Ironiška, kad Hansas Kastorpas atrodo tipiškas vokietis, tvirtindamas, kad kankinimai yra panaikinti, bet juk mirties bausmės naikinti negalima. Matyt, ji yra būtina, nes leidžia žmogui pašalinti iš savo aplinkos būtybes, kurios elgiasi nežmoniškai. Ir tada italas ir renesanso, humanizmo kultūros paveldėtojas Setembrinis sako, kad visos būtybės yra žmonės. Ar Hansas Kastorpas pakeitė požiūrį į mirties bausmę, iš romano nesužinome.
Žmogaus neįmanoma išmatuoti paprastai. Tad, sakyčiau, pasinaudojome tuo diskursu, kad atgaivintume šią polemiką. Ir nežinau, ar ji turėtų atvesti prie vienos iš pusių pergalės.
Man įdomiausia tai, kas iš esmės prieštarauja teiginiui, kad turime reikalą su eiliniu žmogumi. Manau, rašytojas taip elgėsi sąmoningai. Hansas Kastorpas prieštarauja savo pasakotojui, jis labiau gyvas, labiau susižavėjęs, labiau linkęs jausti ir abejoti, net ir labiau linkęs keisti save ir atmesti tautinius ar kultūrinius prietarus, nei pasakotojas to norėtų.
Darbo pradžioje net norėjau didesnį vaidmenį suteikti pasakotojui ir akivaizdžiau parodyti tai, kas mane visada domina, – pavadinkime tai pasakotojo ir herojaus disonansu arba nesuderinamumu. Kai herojus pradeda gyventi savo gyvenimą, jis ima išsprūsti pasakotojui, ima nuo jo išsisukinėti.
Antrame spektaklio veiksme Hansas Kastorpas sako: „Dabar pasakosiu pats.“ Jis lyg teigia: „Nenoriu pasakotojų, jaučiu didelį diskomfortą būdamas kažkieno pasakojamas ir bandysiu pasakoti apie save bei save komentuoti pats.“ Sakyčiau, tai maištingas ir provokuojantis, gundantis, žavintis, bet kartu sunkiai įvykdomas noras ir herojui Hansui Kastorpui, ir man – adaptacijos autoriui.
Vis dėlto spektaklyje palikome pasakotoją ir Hansas Kastorpas grimzta tikrovėje, bet nepaisydamas nieko bando pasakoti pats. „Užburto kalno“ epilogas yra nepaprastas Th. Manno žygdarbis, naracijos smūgis, kurį patiria skaitytojas ir su kuriuo jam sunku susidoroti. Spektaklyje tas paskutinis skyrius kitoks, nei jį parašė Th. Mannas. Pasielgiau panašiai, kaip statydamas F. Kafkos „Procesą“, – jame neparodžiau veikėjo mirties, kuria baigiasi knyga. Tikiuosi, kad dauguma žiūrovų skaitė romaną „Užburtas kalnas“ ir gali šio skyriaus ištarmę sau papasakoti arba pamatyti ją finaliniame spiritizmo seanse.
– Hansas Kastorpas sako, kad jo mylimoji Klavdija Šoša yra iš jo kūno kilęs vaizdinys. Kas tai?
– Apie tai savo paskaitoje šiek tiek kalba sanatorijos daktaras Krokovskis, bet tai vienas tų knygos skyrių, kuriuos perdariau, nes Th. Manno parašyta paskaita anachroniška ir truputį juokinga. Paskaita skamba spektaklio pradžioje ir tarsi įveda, inicijuoja meilės paslapties temą. Pateikiu tai gana suktai, norėdamas suklaidinti žiūrovą, jei jis tą paskaitą traktuotų pernelyg rimtai ar nekritiškai. Tai, kas vyksta vėliau, turėtų jam padėti išbristi iš to suklaidinimo... Krokovskio paskaita apie tai, kad meilė yra viena tų galių, kurios labiausiai iracionalizuoja žmogų ir išveda jį iš tvarkingos žmogiškumo sferos. Krokovskis teisus tvirtindamas, kad visa toji meilės erdvė yra vieta, kur aštriausiai susikerta mūsų gyvuliškoji ir žmogiškoji prigimtis.
Užgimstantis vaiko seksualumas dažnai yra susijęs su kultu, jo poreikiu. Todėl meilės objektas dėl osmos susijungia ir perteka į kulto erdvę, į sacrum sferą. Berniukui Thomui, kaip ir „Užburto kalno“ berniukui Hansui Pšybyslavo Hipės pieštukas buvo objektas, įgijęs religinį atspalvį, sutraukęs į save daug nesąmoningų poreikių, kurie vaiko viduje dar tik kristalizuojasi. Tai procesas, kelionė, kai jauno žmogaus savastyje pradeda rastis, užimti savo vietą archetipiniai objektai. Iš to kyla ir požiūris į ponią Šošą, prasidėjęs nuo jos panašumo į klasės draugą Hipę.
Kritikai ir Th. Manno biografai pabrėžia, kad Hanso Kastorpo meilė poniai Šošai prasidėjo nuo susierzinimo, tautinio ir kultūrinio svetimumo pojūčio, nuo neigiamų įvykių. Bet tam tikru momentu Klavdija Šoša nesąmoningai tampa indu viso to, ko stinga Hansui Kastorpui, kultūros, meilės indu.
Laura Vansevičienė– Kas Hansui yra jo pusbrolis Joachimas? Jūsų sumanyme jis realus ir ne, kaip dalis paties Hanso...
– Būtent. Atrodė, kad jis yra tas artimas, kuris saugo Hansą Kastorpą nuo buvimo svetimu ir našlaičiu jausmo. Th. Manno tekste nėra jokių užuominų, kad ten, lygumoje, tarp jų buvo gilesnė draugystė ar artumas. Hansas Kastorpas atvažiuoja pas pusbrolį ir prasideda jų draugystė, kurią išprovokavo buvimas tarp svetimų. Jie lyg yra pasmerkti suartėti. Atsiranda jausmas, kad nesi vienas. Nes kai esu vienas, kitų žmonių svetimumas mane liečia ir žeidžia, sukelia grėsmę. O dviese esame lyg kartu vaikštantys policininkai. Joachimas iš pradžių neatrodo gilus žmogus, bet vėliau toks tampa.
Žinoma, galime spėlioti, kiek Joachimas yra ir neišsipildžiusio, neaktyvuoto homoseksualumo indas. Juk Hansas Kastorpas yra Th. Manno tęsinys ir todėl tarsi automatiškai autoriaus homoseksualumas įrašytas į jo herojų. Nors Th. Mannas tai neigė, reikia pripažinti, kad anais laikais šia tema dar nevyko diskusijos.
Taip dažnai atsitinka žmonių santykiuose ir ryšiuose, kad supami vienatvės jie kažkaip tampa priskirti vieni kitiems ir tam tikru momentu atsiranda priklausomybė. Bet būdami kartu jie lieka vieniši su kitais. Nes artimas, glaudus ir neatskiriamas kieno nors ryšys visada paverčia vienišu ir atskiria nuo kitų. Ironiška, kad likęs vienas Kastorpas pakeitė Joachimą ne vienu draugu, o keliais. Juk Joachimo negalima pakeisti vienu iš jų, turi būti du, tiesa? Tai sąmoningas ar nesąmoningas Th. Manno pokštas, kalbantis apie absurdišką mūsų santykių alchemiją.
– Nuosekliausias Hanso Kastorpo mokytojas italas Setembrinis gyvena aukštais idealais. Ko verti jo idealai?
– Iš naujo pabandėme atgaivinti būtent šį diskusijos lauką, nors iš pradžių, kai skaičiau knygą, man atrodė, kad tai jau truputį senamadiška tema. Tada žmones veikė Nietzsche’s filosofija, galios idėjos, stipraus žmogaus idealas. Buvo sakoma: „Nebūkime užjaučiančiais, visąlaik gailestingais ir kantriais žmonėmis, nes tai būdinga Rytams. Turime tai pamiršti.“ Panašios idėjos tada buvo populiarios Europoje ir tegu netiesiogiai, bet prisidėjo prie totalitarinių idėjų atsiradimo, jomis rėmėsi fašizmas.
Laura VansevičienėMan atrodė, kad po Antrojo pasaulinio karo pastaroji idėja buvo sukompromituota ir mūsų amžiaus pradžioje atmesta. Tačiau ji vėl atgimsta ir, man regis, verta tuo užsiimti. Kilus naujai korektiškumo ir kovos su prievarta bangai, įžengiame į naivų supaprastinimą, kuris iškreipia šią problemą ir tarsi suriša rankas, kai keli sau užduotis. Pavadinčiau tai tikslo etosu. Jei žmogus atmeta tikslo etosą, jis praranda svajonę apie tikslą ir jėgas dažnai viršijančias užduotis, išvedusias žmoniją iš pirmapradės tamsos. Visada būta gigantiškų pakilimų, impulsų, kurie dažnai atnešdavo daug aukų, nepriimtinų šių laikų moralei. Bet čia glūdi ir paradoksas, tam tikras absurdas, nes jautrus žmogus, humanistas smerkia nusikalstamus, nežmoniškus būdus, kuriuos pasitelkiant buvo pastatytos piramidės, tačiau mielai įtraukia jas į savo kultūrinį paveldą ir važiuoja į Egiptą, lanko piramides kaip žmonijos simbolį. Žmogaus neįmanoma išmatuoti paprastai. Tad, sakyčiau, pasinaudojome tuo diskursu, kad atgaivintume šią polemiką. Ir nežinau, ar ji turėtų atvesti prie vienos iš pusių pergalės.
Laura Vansevičienė– Setembrinis apie savo priešingybę Naftą sako, kad šis „savyje nešioja radikalaus atsilikimo sėklą, iš kurios užgims ne vienas karas, ne viena revoliucija“. Kas yra šis personažas?
– Galima sakyti, kad tie personažai – Setembrinis ir Nafta – gimė iš tų laikų vertybių kovos. Juk tai buvo XX a. pradžia. Hermannas Brochas apie tai rašė „Lunatikuose“ – traktate apie vertybių suirimą, nuasmeninimą. Yra trys tos raidos etapai: romantiškasis, romantizmo krizės ir pozityvistinio požiūrio. Kita vertus, ir tautinio požiūrio krizė, kurią Th. Mannas stebi tarsi iš dviejų pozicijų. Iš pradedančio rašyti „Užburtą kalną“ ir baigiančio rašyti romaną pozicijų. Turėkime omenyje, kad tai du skirtingi žmonės. Pridėčiau, kad Th. Mannas dažnai diskutuoja su savimi iš tų ankstesnių laikų. Nežinau, ar Naftos ir Setembrinio personažai egzistavo tame pirmame, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą atsiradusiame „Užburto kalno“ sumanyme. Ar jie yra vėlesnio sumanymo rezultatas? Mums buvo svarbiausia iš to ginčo išgliaudyti aktualiausius motyvus. Esu įsitikinęs, kad, jei Th. Mannas būtų rašęs „Užburtą kalną“ kiek vėliau, pavyzdžiui, tada, kai rašė „Daktarą Faustą“, Nafta ir Setembrinis būtų ginčijęsi visai kitomis temomis.
Naftos manymu, nuo pažangos ir prasideda griūtis, žmonija panyra į katastrofą. Nafta remiasi viduramžių radikalizmu ir absoliučiu negailestingumu žmogaus kūnui. Mums tokio požiūrio kriterijai nesuprantami, nes viduramžius stereotipiškai klasifikuojame kaip didžiausio užtemimo periodą. Kodėl? Todėl, kad tada žmogus savo moralę ir gyvenimo būdą pavertė ekstremaliai priklausomais nuo Dievo ir jo mėgdžiojimo. Tikintieji skelbė, kad žmogus priklauso Dievui ir tarnauja jo tikslui, bet tolesnė humanizmo raida to atsisakė. Šiandien pasirodo, kad šie klausimai vis dar mūsų neišspręsti. Neatsakyti. Dažnai patys leidžiamės būti apgaunami įvairių madų. Kad ir vadinamosios mados būti šiuolaikiniu žmogumi, kuri, tiesą sakant, pasižymi apsileidimu, nežinojimu, prastu išsilavinimu, konspirologija ir iš to kylančiu radikalizmu. Tuo ir aktualios dabar Th. Manno „Užburto kalno“ diskusijos.
Laura Vansevičienė– Sanatorijos vadovas gydytojas Behrensas ir Šošos palydovas Mynheras Peperkornas – dvi tos pačios monetos pusės. Abu jie – priešingų gyvenimo pradų valdovai. Ką spektaklyje reiškia šis duetas?
– Iš pradžių nusprendėme, kad Valentinas Masalskis vaidins Berensą ir Peperkorną, ir tik paskui pradėjome gilintis, kas už to slypi. Galima sakyti, kad jie abu yra tos permainų sanatorijos valdovai. Pirmame knygos tome valdovas yra Berensas, kuris gana neaiškiu būdu valdo savo pacientų likimus. Peperkornas atvyksta į sanatoriją ne kaip ligonis, ir net neaišku, kas su kuo atvažiavo: Peperkornas su ponia Šoša ar ponia Šoša su Peperkornu. Ponia Šoša sako, kad atvežė čia žmogų, kuriam kilo problemų, nes senatvė atima iš jo galimybę gyventi taip, kaip yra pripratęs. Sanatorijoje Peperkornas yra svetimas, bet staiga kaip apsišaukėlis ima valdyti bendruomenę. Jo valdžia yra maišto, arba anarchijos, atmaina. Jis naikina visas sanatorijos pacientų pareigas, jos režimą, alkoholio draudimą, miego būtinybę, ramybę ir t. t. Staiga sanatorijos gyventojams jis suteikia svarbaus svaiginančio dionisiško gyvenimo iliuziją ir jie gali, nepaisydami nieko, iš naujo atrasti arba prikelti nesąmoningą ir neaišku kada patirtą laimę.
Tuo momentu Berensas ir Peperkornas iš tikrųjų tampa dviejų skirtingų pusių valdovais. Jie lyg tos pačios monetos aversas ir reversas, du priešingi žmogiškumo bruožai. Peperkornas duoda tiems žmonėms galimybę sugrįžti į prarastą dionisišką laimę, išgyventi dionisišką gyvenimo prasmės galimybę, į savosios individo svarbos patyrimą. Trumpai tariant, visa, kas susiję su tvarkos įsikūnijimu Berensu, yra kažkaip paslėpta, o Peperkornas atvirai priima neribotą gyvenimo džiaugsmą ir nepripažįsta šio pasaulio taisyklių.
Th. Manno laikais gyvenęs žmogus nešiojosi savyje slaptą ir nesąmoningą Hitlerio portretą, pats apie tai nežinodamas.
– Finaliniame spiritizmo seanse iššaukiamas ne praeities, o ateities reginys, kurį Hansas Kastorpas pavadina „siaubą keliančiu žmogiškojo blogio peizažu“... Kas tai?
– Paskutiniai knygos skyriai tokie milžiniški, kad nėra galimybių kurti spektaklį, bandant juos apimti. Juose pirmąkart atsiranda tam tikrų nuojautų analizė, mintis, kad žmonių gyvenimai, jų elgesys, jų tarpusavio santykiai ir konfliktai turi savyje būsimų katastrofų pėdsakų.
Galima sakyti, kad katastrofos gimsta žmonėse, kaip Ingmaro Bergmano filmo „Gyvatės kiaušinis“ metafora. Nuojautos atsiranda anksčiau, dar katastrofai neįvykus, ir yra nuolat mūsų nepastebimos, nuvertinamos, ignoruojamos. Esame visuomenė, ignoruojanti nuojautas ir baimes, kurios įrašytos į nesąmoningas mūsų gyvenimo formas. Tokiu momentu iš katastrofos vietos bėgantys gyvūnai yra geriau pasiruošę už mus, praradusius budrumą. Todėl pasakiau sau, kad viskas, kas yra paskutiniuose „Užburto kalno“ skyriuose „Didysis atbukimas“ ir „Didysis suirzimas“, kalba, kad artėjantis karas, artėjanti globali krizė aplenkia žmogui suvokiamus reiškinius. Pastebime kontrolės praradimą ir iracionalaus elemento didėjimą. C. G. Jungas dažnai kalbėjo, kad tokiomis krizės akimirkomis vyksta kolektyvinės haliucinacijos ir regėjimai, pranašaujantys archetipų ir dievų permainas bei didelės krizes, kurias jis vadino religinėmis krizėmis plačia to žodžio prasme.
Laura VansevičienėMan atrodė, kad spiritizmo seansas Th. Mannui – rizikingas romano skyrius. Būdamas intelektualas jis lyg ir gėdijasi. Bet, kaip dauguma tų laikų žmonių, Th. Mannas domėjosi parapsichologiniais reiškiniais, paklūsdamas jų mitiškumui. Jis panaudojo spiritizmo seansą, lyg norėdamas iššaukti mirusį Joachimą, bet pirmiausia tam, kad parodytų, ką prarado, ko nepastebėjo, į ką nekreipė dėmesio Hansas Kastorpas būdamas sanatorijoje, – Joachimo artumą, jo draugiškumą.
Nėra taip, kad ateina miręs žmogus ir sužadina siaubą. Su mirusiu Joachimu ateina tai, kas buvo apleista, nesuprasta. Tikėdamasis rasti Joachimą Hansas Kastorpas tarsi pakiša ranką po vandeniu, lyg ieškodams nuskendusio daikto, bet randa dumblius ir kitokius objektus, kurie yra mūsų viduje. Viena seanso dalyvių sako, kad mediumas Elė ištraukė kažką sunkesnio. Tai, kas ištraukiama, staiga tampa svarbiau už tai, ką norime ištraukti. Įrankis, kurį suteikia spiritizmo seanso mechanizmas, – mūsų pasąmonės skatinimas prabilti, – yra geras. Galima sakyti, kad Th. Manno laikais gyvenęs žmogus nešiojosi savyje slaptą ir nesąmoningą Hitlerio portretą, pats apie tai nežinodamas. Sakyčiau, kad panašiai dabar savyje turime būsimos katastrofos fiurerio portretą.
– „Užburtas kalnas“ – jūsų trečiasis spektaklis Lietuvoje po „Didvyrių aikštės“ ir „Austerlico“. Pavadinčiau tai trilogija apie žmogų ir jo pasirinkimus ties praeities, dabarties ir nujaučiamos ateities riba. Kuo tie trys spektakliai jums ypatingi?
– Turėčiau pradėti nuo susitikimo, kurio negalima nuvertinti. Susitikimo su vieta, su Vilniumi, su lietuvių aktoriais ir su Jaunimo teatro vadovu, kuris savo darbą suvokia plačiau nei tik vadovavimas teatrui. Jis svajoja ir siekia pagilinti savo kultūrinę, tautinę tapatybę. Tokia ir mano kelio pradžia, ir visi tie trys spektakliai, kuriuos čia kūriau, man labai svarbūs, savaip žymintys ir stigmatizuojantys mano mąstymą ir tolesnį kelią. Man tai turi milžinišką reikšmę, nes manau, kad be „Didvyrių aikštės“ nebūtų įvykę spektakliai „Kapris. Pabėgėlių sala“ ir „Imagine“, kuriuos vėliau stačiau Varšuvoje, jie yra būtent tos patirties tęsinys. Be „Austerlico“ nebūtų „Išeivių“, o be „Išeivių“ gal nebūtų ir „Užburto kalno“. Gimė procesas, kuris pradėjo kitą mano gyvenimo ir kūrybos temą ir kažkokiu būdu inicijavo bei surengė gal paskutinį mano nuotykio su teatru etapą.
Rugpjūčio 20 d. Zalcburgo tarptautiniame festivalyje įvyko režisieriaus K. Lupos spektaklio pagal Th. Manno romaną „Užburtas kalnas“ premjera. Spektaklis festivalyje rodytas penkis kartus istoriniame teatre „Landestheater“.
Lietuvos žiūrovai „Užburto kalno“ premjerą išvydo rugsėjo 20 d. Jaunimo teatre. 60-ąjį Jaunimo teatro sezoną pradedantis „Užburtas kalnas“ yra didžiausias kūrybinis projektas šio teatro istorijoje, sukurtas bendradarbiaujant su vienu didžiausių pasaulyje festivalių – Zalcburgo festivaliu.
