Lietuviško kino aristokratas, naujų žanrų – vaikų ir poetinės kinematografijos, miuziklo – pradininkas. Vieno iškiliausių režisierių darbus apžvelgia Lietuvos literatūros ir meno archyvo archyvarė Jolita Dimbelytė-Mchichou.
Kadras iš filmo „Kanonada“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų atsidūrusioje Lietuvoje ne kartą tvyrojo netikrumo atmosfera. Panašiai kaip bevardžiame kaime, įtrauktame į besibaigiančio karo sūkurį, viename pirmųjų A. Žebriūno darbų didžiajame ekrane pagal Vytauto Rimkevičiaus scenarijų „Mirties kaimas“. Režisierius juostą pradėjo kurti su operatoriumi Jonu Griciumi. Šis niūrią ir dramatišką scenarijaus nuotaiką perteikė vadinamaisiais juodais kadrais. Filosofinio poetinio filmo traktuotė, kaip ir buvo galima tikėtis, nepatiko valdžiai, tad darbą A. Žebriūnas užbaigė su Raimondu Vabalu, ką tik baigusiu mokslus Maskvoje. Nors šiandien „Kanonada“ gali būti pavadinta prieštaringa juosta su dirbtinai sukonstruota pabaiga, tai – neabejotinai talentingos komandas darbas.
