Režisierius piktinosi kritikų primestomis etiketėmis ir prie savųjų filmų žanro prašė nurodyti jo vardą ir pavardę. Lietuvos literatūros ir meno archyvo archyvarė Jolita Dimbelytė-Mchichou vardija juostas, iš kurių sumūryti lietuviškojo kino meno pamatai.
1964 m. „Marš, marš, tra-ta-ta“
Pirmo spalvoto lietuviško filmo, sukurto pagal principą „kinas kine“, scenarijų parašė Georgijus Kanovičius, Ilja Rudas-Gercovskis ir pats režisierius R. Vabalas. Nesutariančios šalys kaimynės – Centija (Lietuva) ir Grošija (Lenkija) – įsivelia į dar vieną karinį konfliktą. Sumaištimi pasinaudojusi didesnė Kruplando valstybė pasiunčia armiją ir susidoroja su abiejų kaimynių gyventojais. „Scenarijus rodo, kaip besipešančius du mažus šunyčius suėda didžiulis šuo“, – tuomet sakė prozininkas Vytautas Rimkevičius. „Dar nė vienas scenarijus manęs taip nesujaudino kaip šis. O kai perskaičiau finalą, buvau pritrenktas. Jis nepaprastai puikus, nelauktas, netikėtas, turintis didelę prasmę“, – vertino kolega režisierius Marijonas Giedrys. Vis dėlto filmas-pamfletas neįtiko to meto kritikams. Juostoje vaidinęs Donatas Banionis svarstė, kad darbas nesulaukė sėkmės, nes kūrėjai „darė juoką“. R. Vabalui labiausiai priekaištauta, kad jis neatsižvelgė į Lietuvos kino studijos Meno tarybos pastabas, tačiau, kaip vėliau tvirtins jo bendražygiai, cenzūros spaudžiamas režisierius liko neparsidavęs ir nepasidavęs.