Didis režisierius, genijus, kino fanatikas. Vieno spalvingiausių ir prieštaringiausių kūrėjų palikimą cenzūros metais peržvelgia Jolita Dimbelytė-Mchichou.
Pirmasis V. Žalakevičiaus darbas didžiajame kine po diplominio trumpametražio filmo „Skenduolis“ (pagal Petro Cvirkos novelę). Juostos scenarijų parašė trys Maskvos kino scenaristai, iš SSRS sostinės atvyko operatorius Julijus Fogelmanas. Jis tapo ir filmo režisieriumi (maskviečio pavardė įrašyta pirmiau lietuvio), nors faktiškai juo nebuvo. Scenarijus primityvus, o pasakojama istorija – naivi. Vėliau V. Žalakevičius pripažino, kad pirmuosiuose bandymuose nebuvo nieko iš tikro gyvenimo, tačiau „parodė du iš tų galimų kelių, kuriais nereikia ateiti į meną“.
Juosta pastatyta pagal Vytauto Sirijos-Giros romaną „Buenos Airės“. Scenarijų kūrė pats rašytojas ir režisierius V. Žalakevičius, operatorius – Algimantas Mockus. Kino kritikas Saulius Macaitis apie šį filmą rašė: „Pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. (...) Meninio sprendimo prasme ekrane jaučiama gerų įtakų: fantastiška baržos nuotaika, Kapitono (kurį vaidino režisierius Juozas Miltinis – „IQ Life“ past.) linija primena prancūzų poetinį realizmą, net konkretų Jeano Vigo šedevrą „Atalanta“, o nepaprastai raiški kūrinio plastinė kalba – tuo metu autoriaus pamėgtą ekspresionistinę belgų juostą „Žuvėdros miršta uoste“.“ Filmuotis V. Žalakevičius pakvietė Panevėžio dramos teatro aktorius, nes jam, kaip yra pasakojęs Donatas Banionis, patiko J. Miltinio sukurtas modernus psichologinis teatras. „Buitiniame tų metų sovietų kino fone „Adomas nori būti žmogumi“ darė nelauktą grynai europinio filmo įspūdį“, – rašė S. Macaitis.
