Judėti ir džiaugtis. Tokia kineziterapeuto ir knygų apie kūno derinimą autoriaus Samuelio Tatzo gydymo filosofijos santrauka. Ieva Rekštytė Niujorke gyvenančio specialisto iš Lietuvos perklausia, ar tikrai tiek pakanka, kad būtume sveiki.
„Atletiškas kūnas yra mada, o ne sveikata“, – rėžia S. Tatzas. Dėl jo pareiškimų ne sykį pakyla antakiai, bet tai natūralu: jis su malonumu mala į miltus šiuolaikinių kūno garbintojų šūkius. Kineziterapeuto rankomis jau keletą dešimtmečių pasitiki daugybė niujorkiečių, pusė jų – žymūs artistai: muzikantai ir šokėjai. Savo pacientams jis dažnai pabrėžia, kad grakštusis baletas, modernūs šokiai ar visame pasaulyje išpopuliarėjusi joga paremti nenatūraliais, vadinasi, ir nesveikais, judesiais. „Nė vienam nesakiau – eik į baletą, sakau – eik į diskoteką! Kai laisvai šoki, judi, randi savo svorio centrą. O darydamas baleto judesius tampai raumenis. To visiškai nereikia. Žmogui nereikia būti per stipriam. Raumenys kaip ir lašiniai nėra gerai.“
Kineziterapeutas teigia, kad niujorkiečius užkrėtusi bėgimo manija jau šiek tiek atslūgo, dabar daugėja jogos bei pilateso aistruolių ir atsirita ilgų vaikščiojimų mada. Dėl pastarosios S. Tatzas itin džiaugiasi: vaikščiojimas daug naudingesnis ir sveikesnis už bėgiojimą. „Šis yra gana laikinas dalykas, – numoja ranka pašnekovas. – Vis tiek vieną dieną turėsi nustoti bėgioti, o vaikščioti galėsi daug ilgiau.“ Anksčiau sportininkai treniruodavosi maždaug keturis kartus per savaitę, dabar tiek sportuoja mėgėjai, o profesionalai, norėdami pasiekti aukštų rezultatų, pluša bent keturias valandas per dieną. S. Tatzas purto galvą – negerai, kai tiek sporto profesionalai, tiek entuziastai didelio krūvio imasi be specialistų priežiūros.
Nors S. Tatzas netiki bėgimo nauda, į jo kliniką ateina daug šio sporto profesionalų ir mėgėjų. Jam ne vieną yra tekę rengti maratonams. Dažnai jau po du mėnesius du sykius per savaitę vykusių vizitų specialistas pareiškia, kad žmogus tokiam iššūkiui pasirengęs. „Ką aš jiems darydavau? – perklausia. – Tiesiog paruošdavau jų raumenis, suderindavau kūną. Kai lankiausi pas balerūnus Lietuvoje, pastebėjau, jog 16–17 metų jaunuoliai yra pasiekę itin aukštą profesinį lygį, bet jų kūnai nesuderinti, – jie dėvisi ir greitai jauni žmonės bus priversti rinktis kitą sritį, kad nenutiktų taip, kaip kažkada viena balerina skundėsi per televiziją: „Man visada skauda ir aš visuomet pavargusi.“
