Istoriko, rašytojo Tomo Vaisetos monografijoje „Vasarnamis“ pirmą kartą tyrinėjama ne tik Vilniaus psichiatrijos ligoninės istorija, bet ir apskritai sovietmečio psichiatrijos Lietuvoje tema. Kokias išankstines nuostatas griauna naujas žvilgsnis į neseną praeitį, su knygos autoriumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
– Prieš pat mūsų pokalbį leidykla paskelbė apie išleidžiamą antrąjį knygos tiražą. Kaip manote, ką „Vasarnamiu“ pavyko užkabinti, kad monografija sulaukė dėmesio ne tik mokslo bendruomenėje?
– Vienas dalykas, kurį pastebime – Lietuvoje atsiradęs susidomėjimas negrožine literatūra. Apskritai bandymas paaiškinti tikrą, o ne išgalvotą gyvenimą – bendra tendencija, ryškėjanti visoje vakarietiškoje visuomenėje. Antra, dar gilesnė proceso dalis – sveikatos klausimai, kurie šiuolaikinėje visuomenėje tampa esminiai. Žmonių susirūpinimas savo fizine būkle dabar labai svarbus, o tai susiję ir su ekologija, ir su senėjimu, su sveiko gražaus žmogaus kultu. Tokiame kontekste sveikata tampa prioritetu.
Trečias aspektas, kuriuo Lietuvos jau nelabai atskirsi nuo Vakarų visuomenės – vis populiaresnis kalbėjimas apie psichikos sveikatą ir psichikos traumas. Pastaroji tema tampa net madinga, ir tai kelia kiek dviprasmiškus jausmus. Vis daugiau viešumoje pradedame kalbėti apie depresiją – tam įtakos turi ir pastangos dėl savižudybių prevencijos. Apie šią ligą kalba vis daugiau žvaigždžių. Aš tik labai tikiuosi, kad tai daroma visais atvejais nuoširdžiai suvokiant, kokia tai rimta ir atsakinga tema.
