Rolanos Kunske, Algio Jakšto, asmeninio archyvo nuotr.„Mokiausi mokyti mokydama“, – sako žinoma pianistė, pedagogė, renginių organizatorė Guoda Gedvilaitė. Nors daug metų groja prestižinėse koncertų salėse, koncertuoja su garsiausiais Lietuvos ir užsienio atlikėjais, Vokietijoje įsikūrusi ir savo gyvenimą kasdien į lietuvišką bei vokišką aplinkas skirianti muzikė Agnei Žemaitytei atskleidė, kodėl pirmiausia išklauso savo studentų nuomonės ir tik vėliau dalija jiems patarimus.
– Ar prisimenate, apie ką svajojo Druskininkų M. K. Čiurlionio muzikos mokyklą baigusi būsimoji Lietuvos muzikos akademijos pirmakursė G. Gedvilaitė? Ar išsipildė tuometės svajonės?
– Baigusi Druskininkų muzikos mokyklos ir tris pradines klases buvau išvežta į Vilnių rimtiems muzikos mokslams. Dabar pati būdama mama neįsivaizduoju, kokiems stipriems ir ryžtingiems reikia būti tėvams, kad atiduotum dešimtmetį vaiką į svetimas rankas, į internatą!
Pati tada dar nelabai supratau, kur mane veža, bet toks teisingas tėvų sprendimas man leido įgyti fantastišką muzikės profesiją, kuri kasdien mane daro laimingą. Nors pirmieji metai Vilniuje, kai šalia nebuvo mamos, buvo kiek liūdnoki, greitai tapau gana savarankiška, o sulaukusi trylikos tvirtai žinojau, kuo noriu būti, – koncertuojančia pianiste. Prie mano svajonių pildymosi labai prisidėjo profesorė Veronika Vitaitė, išmokiusi išgirsti, pajausti ir mylėti muziką.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Keturiolikos sugrojau pirmąjį rečitalį Druskininkuose, penkiolikos jau skambinau L. van Beethoveno koncertą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru Suomijoje, diriguojant maestro Juozui Domarkui. Na, o ką tik pasibaigęs devintasis M. K. Čiurlionio tarptautinis pianistų ir vargonininkų konkursas man primena, kaip būdama jauniausia konkurso dalyve, 16 metų, dalyvavau pirmajame konkurse, o antrasis, vykęs jubiliejiniais 1995-aisiais, kai minėjome120-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, man buvo laimingas. Tarptautinės žiuri įvertinta pirmąja premija sunkiai galėjau patikėti, kad tapau geriausia iš visų. Šis konkurso laimėjimas atvėrė visų koncertų salių duris Lietuvoje ir tapo pasitikėjimo tramplinu į kitus pasaulinius konkursus. Nors juose vėliau taip pat skyniau laurus, laimėti konkursą savo namuose ir būti įvertintai savų buvo ypač malonus ir svarbus įvykis. Už tai esu dėkinga tėveliams ir prof. V. Vitaitei, nes jie į mane investavo daug šilumos, palaikymo, darbo ir laisvalaikio valandų. Tokie pasiekimai vien savo jėgomis neįmanomi.
Taip, mano svajonės išsipildė, kasdien galiu prisiliesti prie muzikos ir ja dalintis su kitais.
– Šiandien pati jau daugiau kaip du dešimtmečius dėstote Muzikos ir vaizduojamojo meno aukštojoje mokykloje Frankfurte prie Maino. Kokios būna jūsų paskaitos? Kaip jautėtės tada ir kas pasikeitė šiandien?
– Frankfurte studijavau pas puikų pianistą, muzikantą, profesorių Levą Natochenny. Jis išmokė mane įvairiausių technikos paslapčių, suformavo fantastišką muzikinį skonį ir klasikinės muzikos stilistikų suvokimą, supažindino su muzikos verslo ypatumais.
Mano svajonės išsipildė, kasdien galiu prisiliesti prie muzikos ir ja dalytis su kitais.
Dėstytojauti pradėjau labai anksti, pati dar būdama studentė. Mokiausi mokyti mokydama. Dabar būdama koncertuojanti pianistė ir patyrusi dėstytoja žinau, kad pianistas turi būti labai stiprus fiziškai, dvasiškai ir psichologiškai, turi gerai atrodyti, nesirgti, turėti laiko ir dirbti, ir atsipalaiduoti, mokėti bendrauti su žurnalistais, vesti savo koncertus – anonsuoti atliekamus kūrinius keliomis kalbomis, na ir, aišku, niekada nepavargti ir nepamiršti kuo dažniau rodytis feisbuke, instagrame ir jutube. Kitaip neegzistuosi!
Viskam išmokti ir išbandyti reikia laiko, todėl muzikantui amžius ir patyrimas labai svarbus pranašumas ir reikšminga detalė interpretuojant bei atliekant muziką. Kol esi jaunas ir nepatyręs, labiau koncentruojiesi į save, į techniškai nepriekaištingą atlikimą, kai atrodo, kad kuo greičiau, tuo geriau, vėliau supranti, kad pirmąją vietą turi užleisti muzikai ir jos autoriui. Apie tai ir kalbu savo studentams. Kiekviename stengiuosi atrasti ką nors ypatingo ir įdomaus, lavinti pranašumus, bet svarbiausia – bandau perduoti meilę muzikai, muzikavimo drauge malonumą ir norą dalintis muzika su kitais.
– Ką patartumėte pradedantiems pianistams?
– Sąmoningai ne per daug groti, kokias keturias valandas per dieną, būtinai sportuoti, medituoti, klausytis daug geros visokių žanrų muzikos, įsimylėti, mylėti kitus, būti dėkingam tėvams ir mokytojams už tai, ką turi. Ne tik reikšti savo nuomonę, patiems be perstojo kalbėti, bet turėti kantrybės ir mokėti išklausyti kitus. Ieškoti savų tiesų ir jas rasti, tokias, kurios užtikrintai plukdys į plačias gyvenimo ir muzikines jūras. Džiaugtis vaikyste, vertinti jaunystę, „kaifuoti“ kiekvieną dieną.
Su studentais kartu muzikuojame, ieškome atsakymų į klausimus. Jaunąją kartą mokau darbštumo, disciplinos, siekti užsibrėžtų tikslų. Treniruoju studentus fiziškai, ieškome rakto į grojimą be pastangų, kai skambinimas fortepijonu neatrodo sunkus darbas, priešingai – tampa malonumu.
Šiuolaikinis jaunimas labai drąsus, imlus, atviras ir modernus. Pamenu, būdama studentė be jokių atsikalbinėjimų ir ilgesnių diskusijų klausiau savo mokytojų ir dariau taip, kaip jie man sakė. Šiandien reikia pirmiausia pasiklausti studentų nuomonės, tuomet padiskutuoti, pasiūlyti savo variantą, dar truputį padiskutuoti ir rasti geriausią atsakymą į keliamą klausimą. Man tikrai labai įdomu bendrauti su šiuolaikiniu jaunimu, iš jo ir pati galiu labai daug išmokti ir sužinoti.
– Daug metų gyvenate dviejuose pasauliuose vienu metu ir kasdien dalijate save į vokišką ir lietuvišką kultūras ir aplinkas. Kokie tokio gyvenimo sunkumai ir pranašumai?
– Labai įdomu, marga ir intensyvu vienu metu gyventi dviejose šalyse, dviejuose kultūriniuose pasauliuose. Gaila, kad para turi tik 24 valandas, o kelionė automobiliu Frankfurtas–Vilnius užtrunka net 16 valandų. Didžiausias mano gyvenimo iššūkis – sukoordinuoti ir suderinti dviejų šeimų ir dviejų profesinių gyvenimų santykį tarp dviejų šalių, skirtingų kalbų, kultūrų ir tradicijų. Prisipažinsiu, kad psichologiškai situacija nėra paprasta. Vis klausiu, kur mano namai: ar ten, ar čia? Kas yra „ten“, o kas yra „čia“?
Didžiausias mano gyvenimo iššūkis – sukoordinuoti ir suderinti dviejų šeimų ir dviejų profesinių gyvenimų santykį tarp dviejų šalių, skirtingų kalbų, kultūrų ir tradicijų.
Gyvendama Frankfurte stengiuosi būti naudinga Lietuvai, atlieku kultūros atašė misiją – organizuoju ir kviečiu jaunuosius Lietuvos muzikus koncertuoti, pasirodyti įvairiuose renginiuose Vokietijoje. O Lietuvoje gyvena visi mano mylimi šeimos nariai ir giminaičiai, mano draugai, muzikinio pasaulio kolegos. Lietuvoje „kaifuoju“, čia turiu galimybę kurti, groti, bendrauti su bendraklasiais, bendrakursiais ir muzikos mylėtojais, kurie ateina pasiklausyti mano skambinamos muzikos ar pasigrožėti mano kuriamais projektais, tokiais kaip „Claros Schumann salonas“.
– Esate labai spontaniška, greita, darbšti ir atsidavusi muzikai bei šeimai. Kaip jums pavyksta koncerto dieną atsiriboti nuo visų rūpesčių, likti tik su savimi ir muzika? O gal gebate susikaupti ir groti bet kokiomis aplinkybėmis?
– Nesu lepi ir man nereikia specialių prieškoncertinių apeigų. Pavyzdžiui, šią akimirką mano sūnus groja elektrine gitara, mokosi bliuzo, o man už trijų valandų reiks groti Claros ir Roberto Schumannų koncertus fortepijonui salono koncerte. Stengiuosi koncertams ruoštis iš anksto, kad jiems artėjant nebūtų įtampos ar susirgusi galėčiau keletą dienų negroti. Tiesa, ruošiantis didiesiems koncertams su orkestru ar solo rečitaliams reikia ramybės, susikaupimo, paprastai tą dieną išeinu, kur ramu ir tylu, pavyzdžiui, pasivaikščioti į mišką.
– Papasakokite apie savo šeimą. Ar sūnus Aurelijus tęsia muzikinę karjerą?
– Džiaugiuosi, kad tiek vyro, tiek sūnaus santykis su Lietuva itin glaudus, abu kalba lietuviškai ir labai myli Lietuvą. Mano vyras Henrikas Göhle – mokslo apie judesį, vadinamo motologija, profesorius. Frankfurto Muzikos ir vaizduojamojo meno aukštojoje mokykloje jis rūpinasi būsimųjų profesionalių muzikantų sveikata, jų psichologine bei fizine būsena, stebi juos studijų metu ir moko sveiko gyvenimo būdo. Kiekvieną vasarą Henrikas veda sveikatingumo seminarus Druskininkuose.
Penkiolikmetis Aurelijus taip pat puikiai laviruoja tarp Lietuvos ir Vokietijos, turi draugų ir Druskininkuose, ir Frankfurte. Šiuo metu rimtai mokosi groti elektrine gitara, lanko vokalo pamokas, groja mokyklos bigbende ir jau turi savo roko grupę. Šiais metais įvyko jo kaip gitaristo ir dainininko debiutinis koncertas didelėje Frankfurto Demokratijos šventėje. Kaip tikras lietuvis Aurelijus kelis kartus per savaitę lanko krepšinio treniruotes.
– Lapkričio 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje koncertuosite su Petru Geniušu. Ką sudėjote į šio koncerto programą?
– Programa labai įvairi, įdomi, nuotaikinga, bet labai sunki. Nors koncertas tik lapkričio pabaigoje, jau kurį laiką mokomės Belos Bartoko sonatą dviem fortepijonams ir mušamiesiems, kurią atliksime su Pavelu Giunteriu ir jo perkusininkais. Taip pat koncerte skambės E. Griego, G. Fauré ir M. Ravelio soliniai kūriniai fortepijonui.
– Jūsų atliekamos programos visuomet originalios ir naujos, pilnos fantazijos ir laisvės jas interpretuojant. Jūsų scenos partneriai yra ne tik žymūs klasikos muzikai, bet ir aktoriai, baleto artistai arba džiazo instrumentininkai. Kur jūsų įkvėpimo ir idėjų šaltinis?
– Visą savo paauglystę ir studijų metus praleidau, o dabar dirbu ir iki šiol gyvenu apsupta muzikantų, aktorių ir šokėjų, matau, kokie jie, kaip kuria. Dažnai lankausi teatre, operoje, labai mėgstu žiūrėti šokio spektaklius, o laisvalaikiu klausausi tik džiazo ir roko. Po pasirodymų susitinkame, bendraujame, diskutuojame, taip užsimezga pirmasis kontaktas ir pirmosios idėjos kurti drauge. Neatmetu, kad organizaciniai ir režisūriniai gebėjimai paveldimi. Mano tėveliai buvo ilgamečiai Druskininkų kultūrinio gyvenimo puoselėtojai, organizavo miesto renginius, Nacionalinės filharmonijos koncertus Druskininkuose, o aš augau toje aplinkoje, tame įvykių sūkuryje, kurie mane ugdė ir vienareikšmiškai įkvėpė rinktis muzikės kelią. Na, o meno mūzos atskrenda kada panorėjusios. Dažniausiai jos mane aplanko, kai sėdžiu prie instrumento ir valandų valandas praktikuojuosi. Taip mano smegenys atsiriboja nuo kasdienių rūpesčių, buities, tuomet dovanų gaunu kokią įdomią, keistą ar originalią idėją. Nepaleidžiu jos, vaikščiodama miškais ją analizuoju, fantazuoju ir vystau. Taip gimsta koks nors ekstravagantiškas ir įdomus koncertas ar projektas.
Atlikti savo tautos muziką koncertuose ypač svarbu ir vertinga, tai darau beveik kiekviename koncerte, o pasaulis visuomet priima su dideliu susidomėjimu.
Man patinka daryti viską savaip, kitaip, nei įprasta. Mano meninės idėjos drąsios, bet publikai jos patinka. Todėl Vilniuje įkūriau savo koncertinę organizaciją „Muzika visaip“, kuri organizuoja įvairius renginius, tarp jų ir Vilniaus rotušės muzikos festivalį „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“.
Šiuolaikinis žiūrovas išlepintas įvairiausių aukščiausio lygio atlikėjų pasirodymų iš viso pasaulio, bet ir lietuvių menininkų išradingumui ribų nėra. Meno ir muzikos profesionalumo kartelė užkelta labai aukštai, todėl klausytojas koncerte nori būti ne tik pamalonintas, bet ir nustebintas, įkvėptas, jis visuomet laukia kažko naujo, nori pasikrauti pozityvios energijos.
– Kaip dažnai atliekate lietuvių kompozitorių kūrinius? Kaip juos vertina užsienio publika?
– Kompozitorė Loreta Narvilaitė specialiai man yra sukūrusi kūrinį „Garsas prabyla į tylą“, kuris parašytas mano inicialų tonacijoje – G – ir prasideda liaudies dainos „Anoj pusėj Nemuno“ melodija. Pasak kompozitorės, nors užaugau prie Nemuno, jai aš gyvenu „anoj pusėj“.
Rugsėjo 22 d. Šveicarijoje, Sankt Galeno mieste, skambinau abu Claros ir Roberto Schumannų koncertus fortepijonui su Sankt Galeno simfoniniu orkestru, diriguojant kanadietei Keri-Lynn Wilson. Man buvo svarbu į programą įtraukti ir šį L. Narvilaitės kūrinį, taip pristatyti šveicarams ir Lietuvą, ir nuostabią kompozitorę, ir lietuvišką muziką. Atlikti savo tautos muziką koncertuose ypač svarbu ir vertinga, tai darau beveik kiekviename koncerte, o pasaulis visuomet lietuvišką muziką priima su dideliu susidomėjimu ir žavėjimusi.
– Garsėjate talentingos ir modernios XIX a. asmenybės, vokiečių pianistės, kompozitorės ir fortepijono mokytojos C. Schumann kūrybos puoselėjimu, rengiate „Claros Schumann salonus“, kuriuose muzikuojate solo, su draugais ir kolegomis. Kokią vietą jūsų kūryboje užima ši menininkė? Kodėl ji jums tokia svarbi?
– Susižavėjau šia iškilia vokiečių asmenybe – pianiste, kompozitore, septynių vaikų mama, genealaus vokiečių kompozitoriaus R. Schumanno žmona, pedagoge, publiciste, redaktore, – kai gavau užsakymą išmokti ir atlikti kelis jos kūrinius. Daug skaičiau apie ją kaip apie kompozitorę, gilinausi ne tik į jos kūrinius, bet ir į jų atsiradimo istorijas, ją supančią aplinką. Supratau, kad ji buvo ypatinga asmenybė, labai stipri, įdomi, bet romantiška ir trapi.
Panorau Claros istorijas papasakoti visiems. Negalėjau pamiršti šios idėjos, vysčiau ją kasdienių pasivaikščiojimų metu, sugalvojau ne tik suburti savo kolegas ir persikūnyti į kompozitorius, atlikdama jų muziką, bet ir pasakoti publikai istorijas bei faktus, atskleisti, kaip jie tarpusavyje susiję. Taip iš kelių C. Schumann pjesių fortepijonui gimė ir išaugo nemažas interdisciplininis projektas „Claros Schumann salonas“, jungiantis daug menininkų, kelias meno formas.
– Per pandemiją išmokote net keletą retai scenose atliekamų kūrinių kairei rankai. Ką norėjote tuo pasakyti publikai? Kokiems profesiniams iššūkiams ryžtatės šiandien?
– Kūriniai vien kairei rankai buvo sukurti pianistams, kurie dėl skirtingų priežasčių prarado dešinę ranką. Pavyzdžiui, austrų pianistas Paulas Wittgensteinas dešinės neteko Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau tai nesužlugdė jo noro muzikuoti. Būdamas turtingas paveldėtojas jis užsakė žymiems to meto kompozitoriams M. Raveliui, S. Prokofjevui, R. Straussui, P. Hindemithui, E. Korngoldui ir kitiems sukurti koncertus fortepijonui vien kairei rankai. Tai nuostabaus grožio ir techniškai rimtą iššūkį pianistui metantys kūriniai, visus juos norėčiau išmokti. M. Ravelio koncertą kairei rankai ir keletą A. Skriabino kūrinių skambinau Nacionalinėje filharmonijoje kaip tik prasidėjus karui Ukrainoje, tai buvo labai stiprus, simboliškas ir nepamirštamas koncertas.
Kitas aktualus profesinis atradimas yra grojimas dviem instrumentais – fortepijonu ir klavesinu – vienu metu. Labai norėjau įamžinti šį eksperimentą, todėl praėjusią vasarą Paliesiaus dvare įvyko mano naujo albumo „Bach-Echos of Eternity“ įrašas. Derindama dviejų skirtingų epochų muzikos instrumentų garsus noriu klausytojui priminti baroko laiku skambėjusius instrumentus – klavesiną, vargonus, kartu nepamiršti, kad gyvename čia ir dabar, todėl ir J. S. Bacho, ir baroko muziką atliekame moderniais instrumentais.
– Jau daug metų su labai skirtingomis programomis koncertuojate Paliesiaus dvare, pastarąjį kartą – liepos 23 d. Kuo ši vieta ypatinga, kad į ją vis maga sugrįžti? Kokių dar ypatingų Lietuvoje ar kituose kraštuose scenų esate aplankiusi?
– Paliesiaus dvaras – magiška vieta vidury laukų. Dvaro savininkas Julius Ptašekas, ten gyvenantys ir dirbantys nuostabūs žmonės kasdien kuria fantastišką meno, grožio ir sveikatingumo oazę. Ten stovi ir mano mylimiausias fortepijonas, todėl būtent ten įrašiau savo naująjį J. S. Bacho ir baroko muzikos albumą. Kiekvieną vasarą sugrįžtu į Paliesių su nauja programa.
Gražių ir jaukių koncertų salių Lietuvoje nemažai. Noriu išskirti dar vieną, kuri man ypatinga, – tai Druskininkų K. Dineikos sveikatingumo parkas. Jau keletą vasarų teko koncertuoti atviroje parko scenoje, čiurlioniškų pušų apsuptyje, čiulbant paukščiams – tai magiška erdvė susitikimams.
– Praėjusį balandį pakvietėte į pirmąjį savo organizuotą Vilniaus rotušės festivalį „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“. Kaip sekėsi? Ar jau ruošiatės antrajam festivaliui?
– Labai džiaugiuosi, kad pernai Vilniaus rotušė geranoriškai atvėrė man duris ir pakvietė suorganizuoti penkių dienų festivalį. Pirmojo festivalio renginiuose skambėjo daug muzikos ir buvo daug ugnies Rotušės aikštėje.
Kitąmet vėl kviesime visus, kurie myli klasikinę muziką, tačiau mėgsta iššūkius ir naujoves, į antrąjį žaižaruojantį festivalį, kuris vyks jau nuskambėjus velykiniams varpams, balandžio 5–11 d. Festivalio leitmotyvas – šeima, todėl į Rotušę rinksis muzikuoti ir su publika susitikti daug įdomių ir muzikalių Lietuvos ir užsienio šeimų.
BEREKLAMOS:
