Vaizdo fiksavimo ir išsaugojimo technologija Lietuvą pasiekė praėjus bemaž 15 metų nuo fotografijos gimimo 1839-aisiais. Šio meno atsiradimas atėjimas buvo glaudžiai persipynęs su svarbiausiais, įtaką tolesnei valstybės raidai padariusiais šalies įvykiais.
Dar iki paskelbiant nepriklausomybę 1918-aisiais, fotografija pasitarnavo kovojant su tautos rusinimu, formuojant nacionalinį identitetą, buvo istorikų, antropologų ir kraštotyrininkų pagalbininkė.
Atslūgus rusifikacijos bangai, praūžus Pirmojo pasaulinio karo audroms ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalis toliau kūrė savo istoriją, kultūrą ir čia neapsiėjo be fotografijos.
Pirmosios Respublikos laikais ėmė daugėti ir profesionalių, ir mėgėjų fotografų. Paklausai koreliuojant su technologiniu progresu, fotografų tinklas plėtėsi visoje Lietuvoje. Jų gretos ypač išaugo trečiajame dešimtmetyje, kai fotografija imta plėtoti ypač intensyviai, šiuo būdu buvo užfiksuojamas ir cukraus fabriko atidarymas, ir koplytstulpio pašventinimas, ir intelektualų sueiga. Nuotraukos tapo šalies gyvenimo ir raidos dokumentavimo priemone, savotišku lietuvybės sargu.
