Atleiskite, bet negaliu šiuo metu rašyti apie ką nors kitą. Rašysiu apie Baltarusiją. Galbūt, pasirodžius šiam žurnalo numeriui, jau daug kas bus aišku, ir baltarusiai (o ir mes) galės džiaugtis nuvertę Lukašenką. O gal ir ne. Neramūs laikai, ir dauguma mano minčių dabar Minske – galvoju apie baltarusių poetus ir rašytojus. Kaip jiems ten? Ar pavyks? Ar jiems viskas gerai? Ar jie sveiki ir gyvi?
Rašau kai kuriems – jie atsako, kiek leidžia jų nuolat trūkinėjantis, išjungiamas ir slopinamas internetas. „Kažkas byra, bet ar subyrės iki galo“, – rašo viena poetė. „Beveik nieko nerašau. O ką rašyti? Mes visą laiką vaikštom ir šaukiam. Pridedame savo balsą prie šimtų tūkstančių, norime parodyti, kiek mūsų daug. Manau, kad tai dabar svarbiau už tekstus. ... Dabar didžiulės meilės, didžiulės neapykantos ir kuo didžiausio solidarumo laikas“, – feisbuke rašo pažįstamas baltarusių prozininkas.
Jie visi dabar protestuose, daro, ką gali. O mes, lietuvių rašytojai ir menininkai, pagaliau prisimename turintys kaimynus. Žinoma, geriau vėliau negu niekad, tik apmaudu, kad reikia protestų ir revoliucijos, kad susidomėtume, kuo gyvena už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus esantys žmonės.
Mane džiugina lietuvių iniciatyvos, pavyzdžiui, Urtės Karalaitės instagrame įkurta meno platforma „Artists With Belarus“, kurios tikslas – solidarumas su Baltarusijoje vykstančiais protestais. Į ją savo darbus siunčia ne tik žinomi lietuvių, bet ir Europos menininkai. Kiek mačiau, tuo menu noriai dalijasi, jį į savo plakatus, interneto puslapius, socialinius tinklus perkelia patys baltarusiai. Įkūrėja sako, kad ši iniciatyva gimė iš bejėgystės – noro ką nors padaryti.
O dar labiau džiugina tai, kad jauni žmonės savo iniciatyvų atrama laiko mūsų kovą už nepriklausomybės atkūrimą, mūsų Sąjūdį. Ir kaltinti juos nepilietiškumu, abejingumu, nesugebėjimu įsitraukti į politiką (Lietuvos ar pasaulio – tai nesvarbu) – kvaila ir trumparegiška. Taip per baltarusių revoliuciją, per reakciją į įvykius JAV sužinai ir supranti, kad prireikus bus kas gina ir mūsų laisvę.
Atleiskite už nesibaigiančius rytų europiečio skundus,
Nes skaičiusi tas pačias knygas, kurias skaitėte ir jūs,
Aš tebenoriu turėti vilties,
Aš vis dar tikiu turinti teisę į viltį,
Tikiu, kad viltis gali susisukti lizdą
Ant mano stogo ir giedoti savo giesmes
Baltarusiškai.
(Iš Julios Cimafiejevos „Mano europietiško eilėraščio“)
Mane džiugina ir poeto Antano A. Jonyno suorganizuoti baltarusių poezijos skaitymai „Laisvė – svarbiausia!“, kuriuose taip pat dalyvavo daug jaunųjų poetų ir rašytojų. Ne iš vieno vėliau girdėjau, kad reiks rimčiau pasidomėti baltarusių poezija ir literatūra. Apie ją daugelis beveik nieko nežinojo (nenuostabu – didžioji jų dauguma neskaito rusiškai (o juo labiau baltarusiškai) ir nemoka kirilicos).
Tiesa, reiktų pabrėžti, kad bent jau literatūriniai ryšiai su baltarusiais – gana tvirti. Jie nuolat lankydavosi įvairiuose lietuvių poezijos festivaliuose, buvo verčiami į lietuvių kalbą, patys kvietė mus ir vertė mūsų kūrybą. Prie tų ryšių labai stipriai prisidėjo 2013–2016 m. Baltarusijoje ambasadoriumi dirbęs poetas ir diplomatas Evaldas Ignatavičius. Prie tų ryšių prisidėjo ir keletą metų vykęs projektas „Magnus Ducatus Poesis“ (projekto įkvėpėjas – poetas Vladas Braziūnas), kur baltarusių, lenkų, ukrainiečių, latvių poetai vertė ir skaitė vieni kitų kūrybą. Šis projektas užgeso, bet labai tikiuosi, kad bus atgaivintas, nes dabar jis dar reikalingesnis.
Baltarusių poezija – labai pilietiška ir atvira. Ji man atrodo net atviresnė Vakarų ir pasaulio poezijos poveikiui nei mūsų, ypač turint omenyje, kiek ten atskiromis knygomis pasirodo Vakarų poetų (šiuolaikinių ir klasikos) vertimų. Žinoma, iš dalies vertimai – tam tikra esamos cenzūros kompensacija. Jų pačių poezija ironiška ir lyriška, kandi ir švelni, istoriška ir įsišaknijusi dabartyje. Jiems kažkaip pavyksta šiuos dalykus suderinti. Tramdausi, kad nepradėčiau cituoti, nes nebus galo.
*****susije*****
Baltarusių poetai – beveik visi puikūs skaitovai, jie turi stiprią slemo ir performatyvios poezijos tradiciją. Jų poezija taiki, bet ne nuolanki. Štai poetės Veros Burlak eilėraščio apie kieme pastatytas iš kalėjimo nurašytas kartuves vaikams žaisti (makabriškas, bet labai paveikus įvaizdis) fragmentas: „Langelius mamos, auklės varsto, Šaukinėja: „Tuoj pat namolei! / Ir vis kremtasi: kuo jie išaugsią – / Ir vis saugos ištart „plėšikai“. / Bet, man rodos, verčiau plėšikai, / Taip, manau, – jau verčiau plėšikai, / Man jau aišku, verčiau plėšikai, / Jau verčiau / nei budeliai jų“ (vertė Vladas Braziūnas).
Aš neturiu jiems nei receptų, nei patarimų, neketinu postringauti ir aiškinti, patogiai sėdėdamas namie ar darbe. Neturiu teisės. Mano pareiga – palaikyti, skleisti žinią ir prisiminti. Ir skaityti, versti jų literatūrą. Kito darbo nemoku. Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad tai nors truputį pagelbės. Jiems ir mums.
