Bendraminčiams iš Čilės pasiūlius pasisvečiuoti jų namuose Santjage, Skaistė Garnevičiūtė ilgai nesvarstė ir, nors neplanavo, toliausiai nuo Vilniaus esančią kitos šalies sostinę jau trejus metus vadina savo namais.
Santjagas išpildo skirtingų tobulo didmiesčio ieškotojų lūkesčius, nes siūlo visko, ko tik įmanoma įsigeisti. Muziejai, meno galerijos, kylantys dangoraižiai, gurmaniški įvairių šalių virtuvių restoranai ir geriausi universitetai – viskas vienoje vietoje. Tai tarsi nauja amerikietiška svajonė. Labiausiai klestintis didmiesčio rajonas – Sanhatanas – šiuo vardu pakrikštytas neatsitiktinai. Pavadinimas kilo iš svarbiausio JAV finansų ir prekybos centro Manhatano. Sanhatane susitelkusios garsiausios tarptautinės ir Lotynų Amerikos įmonės – HSBC, KPMG, „Shell“ ar Meksikos „Claro“.
Devintojo dešimtmečio antroje pusėje į Čilę pradėjo keltis žmonės iš kitų Lotynų Amerikos valstybių ir net tolimosios Korėjos. Tačiau užsieniečių čia nedaug – apie 2,3 proc. visų gyventojų. Imigrantai iš JAV ir Europos dažniausiai dirba tarptautinėse bendrovėse ar pradeda savo verslą. Valdžia saugo darbo vietas savo piliečiams ir nenoriai atveria duris atvykėliams. Pagal šalies įstatymus įmonės, kuriose dirba bent 25 darbuotojai, turi užtikrinti, kad mažiausiai 85 proc. jų būtų čiliečiai.
Dar sunkiau integruotis į Čilę atvykstantiems nekvalifikuotiems darbuotojams iš tokių kraštų kaip Bolivija, Venesuela ar Kolumbija. Ypač kenčia šalyje gerovę susikurti norintys perujiečiai, kurie sudaro net trečdalį visų Santjago imigrantų. Perujiečiai dažnai susiduria su diskriminacija. Vaikams sunkiau pritapti mokykloje, o suaugusieji nuolat pralaimi kovoje dėl darbo. Perujietišką kilmę išduodantis vardas Čilėje gali pakišti koją net ir aukštos kvalifikacijos specialistams. Apimti nevilties kitataučiai sutinka plušėti ilgesnes valandas ir už mažesnį atlygį, nei gautų vietiniai. „Atvykau čia dirbti, o ne gyventi, – pasakojo viena pažįstama, dirbanti kasininke perujiečių parduotuvėje Santjago centre. – Užsidirbusi pakankamai grįšiu namo.“ Tokių parduotuvių ar Peru virtuvės restoranų pagrindinėje aikštėje ir aplink ją pridygo tiek daug, kad ši miesto dalis gavo Mažosios Limos pravardę.
