Istoriko ir rašytojo rekomendacijos ne tik praplečia istorijos žinias, bet ir atkreipia dėmesį į dar menkai pažintas asmenybes ir įvykius.

„Babilonas Berlynas“ („Babylon Berlin“) ir „Birmingemo gauja“ („Peaky Blinders“). Serialai tapo naujaisiais XXI a. epais, paneigusiais mažiausiai du mitus, kuriuos kuriame apie save: a) kad viskas mūsų gyvenime fragmentuota, suskaldyta ir pabirę, ir esame nebepajėgūs išlaikyti dėmesio (jei serialai ir negrąžino tam tikro ilgalaikiškumo ir pastovumo jausmo, bent atspindi šio jausmo ilgesį, kuris mus, matyt, kamuoja); b) kad niekada neturime laiko (kas tada peržiūri tuos penkis, septynis ar dešimt sezonų kuriamus serialus?). „Babilonas Berlynas“ (brangiausias Vokietijos serialas, pradėtas rodyti 2017 m.) ir britų „Birmingemo gauja“ (rodomas nuo 2013 m.) yra puikūs kiekvienas atskirai: gerai apgalvoti scenarijai, charizmatiški pagrindiniai aktoriai, kantrybė istorinėms detalėms, nesupaisomas (gerąja prasme) fikcijos ir tikrovės mišinys (vienur pasirodo garsusis Gustavas Ernstas Stresemannas, kitur – dar garsesnis Winstonas Churchillis). 

Bet labai įdomu ir juos palyginti, net jei apie tarpukario gyvenimą „Babilone Berlyne“ pasakojama iš policijos, o „Birmingemo gaujoje“ – iš nusikaltėlių perspektyvos: a) ir vokiečių, ir britų visuomenė išgyvena Pirmojo pasaulinio karo traumą, be kurios neįmanoma suprasti artėjančios naujos katastrofos; b) abiejose visuomenėse veikia valstybingumui grasinančios jėgos (Vokietijoje – kylantys naciai, Didžiojoje Britanijoje – Airijos respublikos armija) ir (truputį vakariečiams būdinga maniera egzotizuojami) bolševikai bei įvairaus plauko vietos komunistai; c) vokiečiai romantizuoja ekspresyvią, dekadentišką, iš(si)laisvinančią Veimaro kultūrą, britai – dikensišką pramonės miesto skurdą ir apgaulingą aristokratijos spindesį; d) atmosferą labiausiai, žinoma, kuria muzika – veimarišką skambesį atkuriančios vokiečių dainos (svarbiausią jų dainuoja pusantro sezono ryškų vaidmenį „Babilone Berlyne“ atlikusi Severija Janušauskaitė) ir šiuolaikinis anglosaksiškas rokas (Nickas Cave’as ir „The Bad Seeds“, „Radiohead“, Leonardas Cohenas, „The White Stripes“ ir t. t.). O jei po serialų norėsis paimti į rankas knygą apie tarpukario laikotarpį, mano favoritė būtų istoriko Peterio Gay „Weimaro kultūra: autsaiderių Vokietija 1918–1933“.

László Krasznahorkai romanas „Šėtoniškas tango“. Perskaitęs gero, puikaus, net genialaus autoriaus parašytą sakinį, daugiau ar mažiau gali pasakyti ar nujausti, kaip jis buvo parašytas. Romane „Šėtoniškas tango“ L. Krasznahorkai parašė keletą tokių sintaksės ir turinio prasme neįtikėtinų sakinių, kad tiesiog neįmanoma suvokti, kaip jie galėjo būti sukurti. Norėtųsi sakyti, kad tai ir yra tų kelių sakinių romanas. Bet tai būtų netiesa. Tarp tų sakinių, kuriuose beveik visada virpanti niūri aplinka susilieja su vidine (veikėjų, pasakotojo ir skaitytojo) melancholija, skleidžiasi nuvytusio socialistinio rojaus absurdas: irstančiame laike, apmirusioje aplinkoje, gyvenimo pakraštyje smulkių ydų, nuodėmių ir troškimų apnikti žmonės laukia mesijaus. Jis pasirodo, bet net ir laukiančiųjų akyse jis tiek pat panašus į išgelbėtoją, kiek ir į pražudytoją. Nežinau, ar ta knyga būtų aktuali, jei skaitytume ją tik kaip žlungančio socializmo alegoriją. Tai veikiau universali žmogaus vidinė istorija nei išorinė žmonijos, juoba vieno konkretaus laikotarpio istorija (net jei tą laikotarpį mums vis dar labai skauda). L. Krasznahorkai gal kiek per stipriai šaržuoja savo personažus, bet, įsipainioję į tuos neįtikėtinus sakinius, jie tarsi natūraliai ir neišvengiamai praranda savo gelmę kartu su galia priešintis likimui. O mes, skaitantys lietuviškai, turėtume būti dėkingi vertėjui Vitui Agurkiui, kuris nebijojo tų sakinių, nebijojo kalbos, nebijojo mažai girdėtų, prie kūrinio nuotaikos pritaikytų, tarmiškai skambančių žodžių.