Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančios parodos organizatoriams pavyko valstybės istoriją papasakoti pasitelkus daiktus. Menotyrininkas Ernestas Parulskis pasakojo Laurai Čiginskaitei apie intriguojančio siužeto parodą „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“.
– Pirminė parodos idėja buvo rasti po vieną dizaino objektą, reprezentuojantį kiekvienus šimtmečio metus. Kaip ji pakito iki parodos pristatymo lankytojams?
– Šios pirminės idėjos diletantizmas susijęs, be abejo, su mano tuometiniu paviršutinišku Lietuvos dizaino istorijos išmanymu. Aš žinojau, kad parodą turėtų pradėti pirmas valstybės dizaino objektas – trispalvė, užbaigti – tai, kas bus sukurta 2018-aisiais, o visa kita, galvojau, bus nesunku surinkti. Žinoma, tokio siužeto parodą irgi būtų buvę galima padaryti, bet joje tektų akcentuoti ne daiktų dizaino, o antropologines istorijas. Mano diletantiškumą gana greitai pakoregavo dizaino istorijos ekspertai. Trys iš jų – mokslų daktarės Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė ir Gintautė Žemaitytė – tapo parodos kuratorėmis ir nušlifavo parodos struktūrą.
– Paroda suskirstyta į tris dalis: „Dizainas ir valstybė“, „Dizainas iki dizaino“ ir „Dizaino paradoksai“. Kodėl pasirinktas tokios potemės?
