Kaune atidaryta lietuvių dailės klasiko Petro Kalpoko paroda tapo tik antrąja, surengta po dailininko mirties 1945-aisiais. Viktorija Vitkauskaitė domisi, ką jos ekspozicija ir užkulisiai šiandien mums kalba apie šią asmenybę ir jos įtaką šalies menui.
Kovo 31-ąją minėtas 140-ųjų P. Kalpoko gimimo metinių jubiliejus kaip tik sutapo su griežčiausiu karantino etapu ir visišku kultūrinio gyvenimo sąstingiu. Bet jau po kelių mėnesių dailininko, scenografo, freskų kūrėjo, Kauno meno mokyklos profesoriaus, tapybos studijos vadovo P. Kalpoko pavardė imta linksniuoti vis garsiau ir dažniau. Tai lėmė dvi labai panašiu metu įvykusios priežastys. Birželio pradžioje surengtame Vilniaus aukcione du P. Kalpoko darbai parduoti už ypač dideles sumas, perrašiusias netgi brangiausiai aukcione parduotų kūrinių penketuką, o jau po kelių dienų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo atidaryta paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“.
Nors P. Kalpokas laikomas viena kertinių lietuviškos dailės figūrų, tai – vos antroji paroda po dailininko mirties (pirmoji surengta dar 1980 m.). Visgi parodos Kaune kuratorė, dailininko kūrybos tyrinėtoja dr. Nijolė Tumėnienė sako, kad tai nereiškia, jog P. Kalpokas buvo primirštas ar neįvertintas: „Dėl kai kurių dailininko kūrinių sovietmečiu buvo problemų – juk jis yra nutapęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų ciklą. Tačiau tų kūrinių parodose buvo galima nerodyti. Vis dėlto problema slypi kitur: beveik visi ankstyvieji, iki dailininko 40-mečio sukurti darbai dingo. Todėl daug metų jis buvo žinomas tik pagal vėlesniuosius savo kūrinius“, – sakė kuratorė.
Išties paroda Kaune priminė seną meno detektyvą, nebaigtą išnarplioti ir šiandien: 1914 m. net 120 P. Kalpoko darbų buvo vežami iš Mintaujoje vykusios parodos į Berlyną, kur taip pat turėjo būti surengta personalinė šio menininko paroda. Tačiau visi kūriniai dingo. „Kiek žinoma, prasidėjus karo suirutei Berlyno tie darbai nepasiekė, tačiau Vokietijoje jie jau buvo spėję atsidurti. Vėliau jų pasklidimo geografija išsiplėtė ir į Austriją, Šveicariją, Latviją, Estiją. Šiandien žinomi tik nedidelės dingusių paveikslų dalies likimai“, – pasakojo N. Tumėnienė.
