Vaikystėje patyrusi, ką reiškia būti kitokiam nei visi, aktorė Ilona Balsytė daug savo laiko ir jėgų skiria tam, kad šiandieniai vaikai ir studentai neįgytų ar atsikratytų anksčiau jiems primestų nevisavertiškumo kompleksų. Agnei Žemaitytei teatro ir kino aktorė, Keistuolių teatro kūrėja, vaikų muzikos pedagogė pasakojo, kaip jau būdama žinoma artistė nustojo laipioti po medžius ir kodėl vis labiau ilgisi ankstesniojo teatro.
Aktorystės paslaptimis pastaraisiais metais I. Balsytė dalijasi su Socialinių mokslų kolegijos studentais. Šią patirtį papildydama įspūdžiais, patirtais dirbant su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentais, ji pastebi, kad daryti įtaką jaunų žmonių asmenybėms sudėtinga. „Kadangi dirbu su kūrybininkais, būsimaisiais menininkais, aktoriais, matau, kaip jie (ne visi, žinoma) yra save įrėminę į aplinkos diktuojamas taisykles, mėgdžioja vienas kitą, stengiasi jokiu būdu neišsiskirti iš minios, – pasakojo ji. – O koks tu menininkas, jeigu esi kaip visi? Pakeisti studentus sudėtinga, jų vertybių sistema jau susiformavusi, o dėstytojai laiko daug neturi. Nors yra nemažai studentų, kurie baigę studijas man dėkojo: labiausiai ačiū už gyvenimiškas pamokas.“
Dar didesnę prasmę I. Balsytė mato dirbti su gyvenimo ir aplinkos nesugadintais mažais vaikais. Todėl 2010 m. ji įkūrė ikimokyklinio muzikinio ugdymo mokyklą „Kindermusik Antakalnis“. „Dirbu su vaikais nuo trejų iki septynerių metų ir vyresniais ir matau labai didelį skirtumą, – teigė ji. – Darželio nelankantys vaikai dažniausiai kūrybiškai ir dėmesingai pasineria į ugdymo procesą, o tie, kurie į jį eina, jau penkerių–šešerių būna išmokę bendravimo modelių, tarp jų vyksta konkurencija dėl lyderystės ir kitų dalykų. Labai greitai vaikas įtraukiamas į žmonių bendravimo sistemą, nežiūrint to, kad apskritai žmogus yra bendruomeniška būtybė.“ Todėl dirbdama su vaikais I. Balsytė skiria didelį dėmesį kiekvieno vaiko individualiam asmenybės augimui, kad jie nepasiduotų aplinkos brukamoms klišėms.
Kol dar I. Balsytė nedirbo su mažais vaikais, o jos dukros lankė mokyklą, ji skeptiškai vertino pedagogų tvirtinimus, kad mokykla negali vaiko nei sugadinti, nei išauklėti, o jo asmenybė formuojasi šeimoje. „Buvau įsitikinusi, kad svarbu ir tai, kokiame kieme vaikas auga, su kokiais draugais bendrauja, kokią mokyklą lanko, – kalbėjo ji. – Dabar dirbdama su vaikais turiu pripažinti, kad mano pašnekovai buvo teisūs. Savo mokyklėlėje sutinku visokiausių vaikų – nuo ypač gerų, tiesiog tobulų, jau dabar besielgiančių beveik kaip suaugusieji iki pačių įvairiausių, ir matydama jų tėvus, suprantu, kad formuojant vaiko vertybių skalę vis dėlto jie yra svarbiausi.“
