Adorn Life Photography, Jono Bodhi ir asmeninio archyvo nuotr.Dešimtus metus Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė nesitiki, kad vietos gyventojai liausis į ją žiūrėję kaip į atvykėlę. „Ir atvirkščiai – nors iš Lietuvos išvykau prieš penkiolika metų, vos grįžusi kitų akimis iškart tampu sava, vietinė“, – šypsosi ji. Nors rinkodaros specialistai lietuvei pataria pasirinkti vieną iš daugybės gyvenimo kelių, Agnei Žemaitytei ji prisipažino, kad nori tęsti kelionę jais visais.
– Prisipažinsiu, kad bandydama suprasti, kas yra Vaiva Rykštaitė, susipainiojau – ketvirtos kartos kaunietė, keliautoja, avantiūristė, modelis, filosofijos magistrė, kino kritikė, rašytoja, emigrantė, daugiavaikė mama, koučerė, nuomonės formuotoja, tvarumo šalininkė... Tikriausiai pati sąrašą koreguotumėte ir pratęstumėte. Kuo būdama jaučiatės geriausiai ir kodėl?
– Pataisysiu, kad niekada nebuvau, nesu ir neturiu ambicijų būti koučere. Bet taip, esu, buvau visi kiti išvardyti dalykai ir daugiau. Didžioji dauguma žmonių gyvenime atlieka daugiau nei vieną vaidmenį, kitaip juk ir neįmanoma? Spėju, kad dėl noro vienam asmeniui prikergti vieną aiškiai apibrėžtą tapatybę iš dalies kalti socialiniai tinklai. Ne sykį skaičiau, kad socialiniai tinklai suplokština žmogų, paverčia jį tarsi jo paties pažiūrų santrauka, šaržu. Dažnai ir mes patys žmones teisiame pagal tai, na, maždaug antivakseris ar homofobas, tai viskas su juo aišku. O gyvai susitikus pamatau, kad jame telpa daug daugiau asmenybės niuansų, todėl apskritai neverta žmonių redukuoti į jų pažiūras ar pareigas. Bet pagunda ir net paskata tai daryti didelė.
Pavyzdžiui, vienos rinkodaros specialistės paskaitoje girdėjau, kad kuriant socialinių tinklų profilį būtina aiškiai apibrėžti vieną konkretų vaidmenį: barbė, supermama, literatūros kritikė ar automechanikė (pavyzdžiai mano sugalvoti). Privačios konsultacijos metu ji akcentavo, kad mano viešas savęs pozicionavimas yra klaidinantis, kad prisiimu per daug vaidmenų, užsiimu per daug veiklų, ir siūlė viską sumažinti iki vieno aiškesnio kelio. Bet tą „per daug“ priimu kaip komplimentą, aš ir noriu būti viskas ir visur pirmiausia pati sau, nors logiškai mąstant puikiai matau konkretumo ir vienos kepurės dėvėjimo vienu metu poreikį.
