FotobankasTris dešimtmečius saugyklose laikytą meno kolekciją Vladimiras Tarasovas nusprendė padovanoti Lietuvos dailės muziejui (LDM). Džiazo muzikantas, videomenininkas, instaliacijų autorius su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie kolekcijos užkulisius.
– Muziejui dovanojate savo meno kolekciją, kurią sudaro 500 tapybos, grafikos, skulptūros darbų, piešinių, autorinių leidinių. Tačiau savęs kolekcininku nevadinate?
– Visiškai nesu kolekcininkas. Kolekcininkai yra žmonės, kurie dirba ligoninėje, advokatais ar turi savo verslą, labai susidomi kuriuo nors dailininku ar konkrečiu jo paveikslu ir būtinai nori nusipirkti. Be to, dabar kolekcininkai asmeniškai nepažįsta menininkų – darbus jie perka aukcionuose. O man paveikslus dovanoję žmonės yra mano draugai. Nė vieno kūrinio nepirkau – visus gavau dovanų. Mes tiesiog keisdavomės tuo, ką turime ir mokame geriausio: aš grodavau būgnais, o jie man dovanodavo savo darbus. Būdavo, kad pats galiu išsirinkti, ką noriu, būdavo, kad specialiai man sukurdavo – pavyzdžiui, Valentinas Antanavičius sukūrė mano portretą. Bet dažniausiai tiesiog paklausdavo: nori kurio nors paveikslo? Imk. Mano bute Karoliniškėse ant sienų nebuvo tuščios vietos – vien paveikslai.
– Kolekcijos kūriniai datuojami nuo maždaug 1956 iki 1990 m...
– Vienas kūrinys yra ankstesnis – tai Jakovo Černichovo (grafikos dizainerio ir architekto – IQ past.) ketvirtojo dešimtmečio darbas. Jo anūkas Andrejus, geras mano draugas, yra padovanojęs ir autentišką savo senelio sukurtą kaklaraištį. Tas ketvirtojo dešimtmečio kūrinys ir šiandien atrodo puikiai. Menas arba yra, arba jo nėra. Jei yra – jis gyvena visais laikais.
Kolekcija baigėsi, kai prasidėjo perestroika. Daug mano draugų iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Estijos išvyko gyventi į JAV, Prancūziją, Angliją. Žinoma, ir šiandien kartais kai kurie bičiuliai padovanoja man savo kūrinių.
– Muziejui dovanoti jūsų kūriniai priskiriami nonkonformistiniam menui, oponavusiam tų laikų oficialiajai dailei. Ar sovietmečiu galėjote tuos kūrinius drąsiai laikyti namuose ar juos viešai eksponuoti?
– Ne, viešai rodyti galėjau tik 1988 m., kai Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengiau parodą „40 dailininkų iš Vladimiro Tarasovo kolekcijos“. Prieš tai dar 1984 m. bandėme suorganizuoti parodą Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje – ten, beje, rengtos labai geros parodos. Sugalvojome eksponuoti Iljos Kabakovo ir Eriko Bulatovo kūrinius. Ilgokai dėl tos parodos susirašinėjome su biblioteka – tuos laiškus irgi dovanojau muziejui. Viską sutarėme: ir koks plakatas bus, ir kur konkrečiai darbai kabės. Likus gal savaitei bibliotekos meno skyriaus vedėja man paskambino pasakyti, kad viskas keičiasi ir parodos nebus. Ją rodyti uždrausta.
– Vis dėlto vėliau surengėte dvi kolekcijos parodas ŠMC, tačiau paskui trims dešimtmečiams uždarėte kūrinius saugyklose. Kodėl?
– Kai ŠMC rengėme I. Kabakovo parodą, juo jau buvo susidomėjimas „Sotheby’s“ aukcione. Į kavinę ŠMC pas mane atėjo keli grėsmingi berniukai ir pasakė: parduok mums jo kūrinį, juk jis tau priklauso. Iškart supratau, kas čia vyksta. Išsigyniau, kad tas kūrinys ne mano, kad mano kaip savininko pavardė nurodyta tik dėl formalumų. Tada supratau, kad reikia tuos darbus uždaryti saugyklose. Taip jie 30 metų ten ir gulėjo.
– Ir visą tą laiką nei lankėte juos, nei apie tai galvojote?
– Kartais nueidavau pažiūrėti, juk myliu tuos autorius ir jų darbus. Bet apie kolekcijos ateitį išvis negalvojau. Kai Viktoras Butkus pastatė MO muziejų, kalbėjome, kad ir aš turiu meno kolekciją. Po ilgokos pertraukos nuėjau į saugyklas, peržvelgiau kūrinius ir man tapo visiškai aišku, kad tai absoliučiai muziejinė kolekcija. Dailininkai juk dovanojo pačius geriausius savo kūrinius. Tiek I. Kabakovo darbų neturi nė vienas muziejus pasaulyje. O mudu visą laiką buvome labai artimi – kartu darėme daug performansų, instaliacijų, dirbome Niujorke, Čikagoje, Paryžiuje. Be to, Ilja yra mano dukters Marijos krikšto tėvas.
– Kodėl nusprendėte kūrinius dovanoti būtent LDM?
– Tiesiog ėmiau galvoti, kad reikia ką nors su ta kolekcija daryti. Su V. Butkumi pasvarstėme, gal MO surengti parodą. Bet paroda baigsis, o kolekcijos klausimo tai neišspręs. Tada Arūnas Gelūnas laimėjo LDM direktoriaus konkursą. Nors niekada nebuvome artimi draugai, jį pažįstu ir žinau, kad tai absoliučiai adekvatus žmogus. Susėdome, ėmėme šnekėtis, ir jis reagavo iš karto – juk puikiai žino tų menininkų pavardes. Po poros dienų jis man paskambinęs telefonu pasakė: „Vladimirai, atidarykime Radvilų rūmus su nuolatine jūsų kolekcijos ekspozicija.“ Man tai pasirodė idealus variantas. Parduoti tos kolekcijos nenoriu. Juk tai draugų man dovanoti darbai – kaip galėčiau juos parduoti? Nors dalis bičiulių tokio mano poelgio nesuprato ir sakė, kad elgiuosi kaip idiotas. O kitai pusei draugų toks elgesys buvo visiškai aiškus.
Labai džiaugiuosi ir dėl to, kad kolekcija liks Lietuvoje. Man tai svarbu, juk aš – Lietuvos menininkas. Tiesą pasakius, sulaukiau kelių skambučių iš Rusijos (ir ne tik) muziejų su prašymais padovanoti ar net parduoti kolekciją. Tačiau manęs tai nedomino. Žinoma, dovanojant išsiskirti su kūriniais šiek tiek gaila – juk esu prie jų pripratęs. Kita vertus, tegu visi į juos žiūri – ne aš vienas. Matydamas A. Gelūno planus tikiu, kad Radvilų rūmų muziejus kartu su šia kolekcija tikrai atgims ir bus lankomas. Aš nesu nostalgijos žmogus. Joje nėra nieko gero. Reikia gyventi šia diena, prisiminti viską, kas buvo anksčiau, ir vos vos žiūrėti pirmyn.
– Kas jums yra geras muziejus?
– Toks, kuris turi gerą kolekciją, rengia įdomias parodas. Neseniai buvau Paryžiuje Pompidou centre, apžiūrėjau Franciso Bacono parodą. Eini eini ir nežinai, ką toliau pamatysi, koks paveikslas tave sustabdys. Kai matai vienoje vietoje apie 200 F. Bacono paveikslų, labai aiškiai supranti, kad jis buvo genijus.
– Kaip susiklostė, kad daugybė jūsų, džiazo muzikanto, bičiulių yra būtent dailininkai?
– Nežinau. Bet nuo vaikystės man dailininkai ir poetai buvo artimiausi žmonės. Kai grojome trio su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Čekasinu, pastarasis daugiau linko prie poetų, muzikantų, V. Ganelinas – prie teatralų. O aš visą laiką – prie dailininkų. Man menas visada patiko. Pirmąjį Jacksono Pollocko katalogą Maskvoje nusipirkau už 10 rublių, kai man buvo vos 15 ar 16 metų. Iš viso teturėjau 11 rublių, o man dar reikėjo važiuoti autobusu iki oro uosto ir grįžti namo. Tai važiavau be bilieto, nes jam neužteko pinigų, ir visą kelią drebėjau. Bet tą katalogą tebeturiu.
Tais laikais juk nebuvo interneto, todėl mes visi skaitėme knygas, poeziją – ją iki šiol skaitau. Maskvoje, Vilniuje, tuomečiame Leningrade galėjai užeiti į bet kurio menininko studiją. Paskambini kam nors – o, ateik, išgersime arbatos. Pas V. Antanavičių, kitus dailininkus durys visada atidarytos. Jiems taip pat buvo įdomu, ką mes, muzikantai, kuriame, kokias naujas programas sugalvojome. Be to, sovietmečiu kūrusiems nonkonformistinį meną nebuvo galimybių rodyti savo paveikslus. Tad ir jiems buvo smagu sulaukti žiūrovų. Taip tas ratas ir sukosi.
– Kaip susipažinote su poetu Josifu Brodskiu?
– Tai nutiko restorane „Neringa“. Nors pirma neakivaizdinė pažintis įvyko dar man gyvenant Archangelske. Atidarėme ten džiazo klubą, kur per vieną renginį ėmiau skaityti Boriso Pasternako ir J. Brodskio eilėraščius. Tuo metu jis buvo ištremtas už veltėdžiavimą, bet aš to nežinojau. Taigi renginio metu įsiveržė berniukai, užlaužė rankas ir įrėmė mane į sieną. Taip viskas ir baigėsi. Vėliau J. Brodskiui jau Vilniuje pasakojau šią istoriją. Maždaug 1969–1971 m. jis „Neringoje“ dažnai būdavo kartu su Tomu Venclova: sėdėdavo, gerdavo konjaką ir klausydavo, kaip mes grojame. Vėliau, jau jam emigravus, maždaug 1991–1992 m., susitikome viename priėmime Berlyne, kur dalyvavo ir I. Kabakovas, ir Henry Kissingeris (buvęs JAV valstybės sekretorius, Nobelio taikos premijos laureatas – IQ past.). J. Brodskiui tuomet buvo labai įdomūs įvykiai Lietuvoje, jis daug apie tai klausinėjo.
Man J. Brodskio poezija – kaip džiazas. Ten yra tam tikra melodija, ritmika, ją skaityti ne taip paprasta. J. Brodskis, beje, labai mėgo džiazą.
Fotobankas– Kalbant apie džiazą, jūs dar prieš keliolika metų kreipėtės į tuometį Lietuvos kultūros ministrą dėl džiazo padėties, o gautą atsakymą įsirėminote: „Pone Tarasovai, džiazas nėra Lietuvos kultūros prioritetas“...
– Taip, gauti tokį atsakymą iš Kultūros ministerijos – tiesiog fantastiška. Rodžiau visiems draugams, man tai buvo labai palanku.
– Ar šioje vietoje kas nors per tiek metų pasikeitė?
– Nelabai. Filharmonija mūsų neįsileidžia, džiazo klubų beveik nėra. Lieka tik festivaliai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, „Mama Jazz“ ir kiti. Bet nuolatinės erdvės nėra. Tai – edukacijos klausimas. Mes galime rašyti Lietuvos džiazo istoriją, turime Lietuvos džiazo mokyklą, fantastiškų muzikantų: Liudą Mockūną, Petrą Vyšniauską, Tomą Kutavičių, Vytautą Labutį ir daugybę kitų. O kur jie groja? Kur nors vakarėliuose, kavinėse. Labai sunku, o groti juk norisi. Muzikos ir teatro akademijoje yra Džiazo katedra, ten daug gabaus jaunimo, bet jam nėra vietos. Savivaldybė irgi nepadeda, o vienas pats džiazas neišgyvens – tai juk ne popmuzika.
– Jums praėjusių metų rudenį teko groti labai neįprastoje vietoje – Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), šimto metrų gylyje po žeme esančioje patalpoje. Kaip gimsta tokie neįprasti projektai?
– Tai buvo fantastiška patirtis, už kurią galiu padėkoti Ignui Staškevičiui. Šis projektas buvo jo iniciatyva, Užsienio reikalų ministerija idėją palaikė ir susisiekė su CERN. Esu pirmasis muzikantas, grojęs ten, giliai po žeme, aplink nuolat šiugždant protonų srautams. Nuostabiausia, kad akustika ten buvo puiki. Nuolat girdėjau silpną šiugždesį ir supratau, kad grodamas galiu jį išnaudoti. Mane ta erdvė priėmė – ir ačiū Dievui.
Koncertas buvo skirtas ES diplomatams. Tačiau išvakarėse, per generalinę repeticiją, pasiūliau ateiti pasiklausyti ten dirbantiems mokslininkams – susirinko daugybė žmonių. Kitą dieną jie atėjo pasiklausyti jau antrą kartą. Aš tame centre praleidau savaitę, tai buvo neįtikėtina patirtis. CERN, galima sakyti, veikia Platono aprašyta Valstybė. Kinai, rusai, amerikiečiai, lietuviai, lenkai – visi ten susibūrę dėl vieno bendro tikslo. Štai sėdi du kolegos, dalijasi pusiau sumuštinį ir žaidžia nardais. Pasirodo, vienas yra izraelietis, kitas – palestinietis. Argi tai ne nuostabu?
– Lietuvoje jus sugauti nėra paprasta – į tolimesnes ar artimesnes keliones išvilioja koncertai. Ką šįkart nuveikėte Kalifornijoje, iš kurios neseniai grįžote?
– Įprastai per metus profesionalioje studijoje įrašome vieną įrašą, o Kalifornijoje per mėnesį padarėme net du. Be to, buvo ir puikūs koncertai. Su „Jones Jones Trio“ (V. Tarasovas, Larry Ochsas ir Markas Dresseris – IQ past.) grojome Los Andžele, San Diege ir dirbome įrašų studijoje. Antrasis įrašas ir keli koncertai buvo su Jono Raskino, Chriso Browno, Jasono Hoopeso kvartetu.
Studijoje San Fransiske po įrašo išeiname į fojė, o prie mūsų priartėja toje pat studijoje įrašinėję afroamerikiečiai reperiai – su „Louis Vuitton“ drabužiais, atrodantys kaip iš „Vogue“. Jie ir sako: „Wow, vyrai, kokią čia įdomią muziką grojate? Atiduosime jums savo „Grammy“!“ Supratome, kad jie girdėjo mus grojančius sėdėdami pas garso režisierių. Galiausiai, atsisveikinant, vienas jų pasiūlė parūkyti žolės, kuri Kalifornijoje yra legali. Jonas ir sako: „Jei reperis mums pasiūlė marihuanos, vadinasi, mus tikrai pripažino.“
Paroda „Protesto menas“ iš V. Tarasovo kolekcijos atnaujintame Radvilų rūmų muziejuje rodoma nuo spalio 9 d.
V. Tarasovas
- Gimė 1947 m. Archangelske.
- Nuo 1967 m. gyvena Vilniuje.
- 1971–1986 m. buvo žymiojo šiuolaikinio džiazo trio GTČ (V. Ganelinas, V. Tarasovas, V. Čekasinas) narys.
- Nuo 1991 m. visame pasaulyje kuria vizualiųjų menų projektus tiek individualiai, tiek su I. Kabakovu.
- 2009 m. pelnė premiją „Triumf“, teikiamą Rusijoje už aukščiausius pasiekimus meno ir literatūros srityje.
- 2016 m. kartu su V. Ganelinu ir V. Čekasinu apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
