Lietuvos kultūros institutasSpalio 3-iąją lietuvių literatūros vertėjai į kartvelų kalbą Nanai Devidzei įteikta Šv. Jeronimo premija. Prieš šį įvykį su laureate Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie didžiausius profesijos iššūkius ir iš tėvo paveldėtą meilę Lietuvai.
– Vilniuje esate dažna viešnia. Ką visuomet čia turite aplankyti, pamatyti, kad viešnagė būtų pavykusi?
– Iš tiesų Lietuvoje jaučiuosi kaip namie. Turiu čia tiek draugų, kad nespėju su visais susitikti. Dienos nuo ryto iki vakaro kaskart būna labai užimtos. Be to, turiu ir nemažai darbo: šiuo metu baigiu versti Vytauto V. Landsbergio knygą vaikams „Arklio Dominyko meilė“, o jau netrukus reikės pradėti dirbti su Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“. Nepaprastai mėgstu šį darbą. Kovoti su žodžiais yra labai įdomu. Norisi, kad gruzinai suprastų tekstą, bet kad jame būtų išlaikyta ir lietuviškų niuansų. Būna, kad visą dieną mane kankina kuri nors frazė. Vis galvoju: gal vienas žodis tinkamesnis jai išversti, o gal kitas. Per kalbą gali kaip vanduo prasiskverbti į kitą kultūrą, ir tai man labai įdomu.
– Ar kartais jaučiate, kad tose dvikovose nugali žodis, o ne jūs?
