Norint rašyti blogas recenzijas, nebūtina valgyti prastuose restoranuose. Yra daug priežasčių, išjudinančių nusistovėjusius skonius, sujaukiančių žodyną, kuris atrodė visai pakankamas valgiams aprašyti. Autorius gali būti išalkęs arba sotus. Jis gali būti prarandąs gyvenimo skonį, o nuotaika gali priklausyti nuo barnio su kaimynu arba nevilties, sukeltos dar vienos prastos knygos. Visko neišvardysi. Bet kartais verta recenzuoti prastą užeigą.
Taip galvojo iš „Antalijos“ grįžtantis Vincentas Krupas, mintyse pritardamas mėgstamo 15min.lt komentatoriaus Pauliaus Jurkevičiaus nuomonei ir dėl geriausių restoranų 30-tuko rinkimų, ir dėl aperityvo lemties Lietuvoje. Kaip tikram senam reemigrantui dera, negalėjo atsikratyti tik vieno įtarimo. Ar nuolat aprašant Romos ir Vilniaus kulinarinės kultūros skirtumus neprasimuša atgrasus posovietinių žmonių bruožas – pranašumas, kad jau seniai gyveni ir valgai kitoje šalyje? Bet, kita vertus, Italijos lietuvio supratimas ir gebėjimas atskleisti tikrovės skirtumus abejonių nekėlė. Ypač tekstas apie lietuviškų restoranų ir aperityvo kainas. Vien pelno troškimu geras baras nebus gyvas. Priešingai, greitas pelnas garantuoja trumpą gyvenimą.
Skaitytojas supras, kad „Antalija“ – tai geriausius kebabus Vilniaus centre, J. Jasinskio gatvėje, reklamuojanti užeiga. Tikriausias turkiško šeimos verslo placdarmas su vaizdu į Taurakalnį ir mirusio sovietmečio rojaus paminklu – alaus restorano „Tauro ragas“ griuvena šalia. Tiesą pasakius, V. Krupas čia pateko atsitiktinai. Buvo susigundęs patikrinti Kačių kavinę, pretenzingai įsikūrusią kitame to paties bloko kampe. Užsiropštė, pravėrė duris, pamatė šį tą panašaus į vaikų dienos centrą. Pasitiko žvitrus jaunuolis. „Jūs vienas?“ – „Taip.“ Tada – stulbinantis nurodymas apsiauti melsvais plastiko maišeliais ir nusiplauti rankas. V. Krupas pažvelgė į savo naujus vasarinius pusbačius, šviežią manikiūrą ir be žado spruko laukan, tartum būtų išgirdęs įsakymą ant liežuvio užmauti prezervatyvą.
Štai tuomet it paskutinės minutės bilietas buvo pasirinkta „Antalija“. Gan didelė ir judri vieta. Normalus lankytojas čia turėtų taupyti laiką, imtų greitomis valgyti dienos sriubą ir paprašytų susukti tradicinį kebabą su avienos ar jautienos gabalėliais. Tada skubėti kitur. Kebabais turkai gali didžiuotis panašiai kaip italai picomis. Nors visi žino, kad picos tradicija praturtėjo ir net suvešėjo JAV ir kituose kraštuose, kur italų emigrantai susidūrė su industrinės epochos čempionais ir prisitaikė prie poreikių, tačiau tai nemažina nuopelnų. Kebabas yra turkų dovana be galo skubantiems Vakarų žmonėms ir turėtų tapti svarbiu argumentu Turkijos derybose dėl stojimo į ES. Kur nors Berlyno Kroicberge ar Potsdame savo paprastutėse užeigose turkai gali paruošti tokius valgius, kad vokiečių nacionalizmas kaipmat užleidžia apkasus migrantams.
