„Esu užsienyje“, – atsiliepęs telefonu maestro Modestas Pitrėnas nupučia viltis susitikti pokalbio Vilniuje. Viktorija Vitkauskaitė su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu laiškais leidžiasi į pokalbį apie šimtaprocentinį reiklumą sau ir atgyvenusią baimės pedagogiką.
– Kaip pats vertinate pirmuosius savo vadovavimo metus LNSO?
– Simfoninis orkestras – didelis kruizinis laivas su savo stulbinančiu žavesiu ir problemomis, veržlia muzikavimo dinamika ir įpročių inercija. Maestro Juozas Domarkas skyrė pusamžį, kad šis laivas įgautų pagreitį ir sėkmingai švartuotųsi prie kožno sezono krantinės. Tai titaniškas, santvarkas pergyvenantis procesas, todėl vieni metai, žiūrint iš šios perspektyvos, – toks niekingai kuklus laikotarpis, kad kalbėti apie jį sunku. Nors LNSO nesu naujokas (Maestro asistentu dirbau jau daugiau nei dešimtmetį), vis dėlto pirmieji metai tebuvo susipažinimas su kolektyvu, „apsiuostymas“. Jau pastebiu, kad muzikantai orkestre pradeda suprasti mane iš pusės kvėptelėjimo, laukia mano samprotavimų ir idėjų, daug ko nebereikia kartoti. Vos paėmus naują arba seniai grotą kūrinį, žino, ko reikalausiu, į ką kreipsiu dėmesį, kokio garso norėsiu. Tai labai džiugina ir suteikia viltį, kad laikui bėgant sėkmingai dirbsime mokydamiesi vieni iš kitų, o svarbiausia – būsime mokomi pačios muzikos.
– „Mano simfoninio orkestro dirigento karjera tuo nesibaigia. Tik aš nebūsiu LNSO meno vadovas. O kaip mes, LNSO dirigentai, dalysimės darbus, – tai visiškai nesvarbu“, – prieš metus žurnalui IQ apie pokyčius orkestre sakė profesorius J. Domarkas. Visgi kaip dalijatės darbus ir įtaką? Galbūt iki šiol aktyvi J. Domarko kaip dirigento veikla jums leidžia neapsiriboti tik darbu LNSO, bet suspėti dirbti ir kitose scenose?
