Lyginti būsto interjerą su spektaklio scenografija gali pasirodyti keista ir gal net ne visai korektiška. Vis dėlto menininkės Aleksandros Jacovskytės namus aplankiusi Viktorija Vitkauskaitė neslepia pasijutusi lyg Rimo Tumino spektaklyje. Tik, priešingai nei teatre, čia apsieinama be vaidybos.
Virtuvėje laikrodis pusbalsiu skaičiuoja pavakario valandas, kol grįš šių namų šeimininkė – teatro dailininkė, scenografė, grafikė Aleksandra Jacovskytė. Per žurnalo viešnagę jos nėra – reikalai nuvedė į Kauną.
Esame penkiese: menininkės dukra dizainerė Marija Jure, mes – du prašalaičiai iš žurnalo, katinas ir šuo. Fotografas ima sukti ratus po antrąjį aukštą ieškodamas dar geresnio rakurso. Svečių vengiantis katinas iš pradžių pasislepia taip gudriai, kad jo egzistavimą apskritai sunku numanyti, o mišrūnė Balta įsitaiso darbo kambaryje. Prisėdu virtuvėje prie dryžuota staltiese uždengto stalo su A. Jacovskytės fotografijų albumu „Vilniaus veidai“. Jį vartydama geriausiai suvokiu, kokią seną šeimos istoriją saugo šio būsto sienos. Tuose pačiuose namuose, kuriuose esu, įamžintų menininkės artimųjų nuotraukos darytos prieš pusę amžiaus. „Mano tėvas Eusiejus Jacovskis statant garažą Kražių skersgatvyje, dabartinėje J. Savickio g.“, – užrašas fotografijų albume prie A. Jacovskytės tėvo nuotraukos, datuotos 1967 metais. Kitoje nuotraukoje – tų pačių metų žiema, pusnyje stovintis besišypsantis jaunas vyras, kaip paaiškina parašas – „Adomas Jacovskis (scenografas ir dailininkas, A. Jacovskytės brolis – red. past.) mūsų namo kieme, nufotografuotas pro virtuvės langą“.
Net kelioms Jacovskių kartoms šie namai – gimtieji. 1945-aisiais juose gimusi A. Jacovskytė niekur kitur ir nėra gyvenusi – tik čia, tylios J. Savickio gatvelės name, priklausančiame vadinamajai Montvilos kolonijai. XX a. pradžioje tuomečiame sostinės pakraštyje bankininko ir filantropo Jozefo Montvilos sumanymu imtas statyti nedidelis trikampio formos gyvenamųjų pastatų kompleksas. Jo vizija buvo nusižiūrėta nuo angliškojo tipo namų – per kelis aukštus įrengtų būstų, kuriems priklauso ir po nedidelį vidinį sodą. Vienai kvartalo gatvei buvo suteiktas J. Montvilos vardas, tik paskui ji pervadinta į Kražių skersgatvį, o dar vėliau – į J. Savickio gatvę.
Anuomet moderniame daugiau beveik niekur kitur sostinėje neaptinkamos architektūros name įsikūrusi Jacovskių šeima nebuvo pirmieji jo gyventojai. Tai liudija ir viena kino filmo verta istorija: būdama 26 metų, A. Jacovskytė kartą keliavo traukiniu Lenkijoje, kurio kupė užsimezgė pokalbis su vidutinio amžiaus moterimi. Išgirdusi, kad jaunoji bendrakeleivė yra iš Vilniaus, ji pasakė pati gyvenusi tame mieste. Įsibėgėjus pokalbiui išaiškėjo, kad po vedybų juodu su vyru buvo įsikūrę ne tik toje pačioje gatvėje, bet ir tame pačiame name – antrajame aukšte nuomojosi kambarį. Vėliau, sovietmečiu, čia gyveno net kelios Jacovskių šeimos kartos.
Septyniasdešimt metų – tiek, kiek čia gyvena Jacovskiai, – šiam būstui suteikė brandaus žavesio, kurio nepajėgios atkartoti jokios šiuolaikinės imitacijos. Dairantis aplink apima keistas déjà vu jausmas – regis, kažkas labai matyta, bet sunku prisiminti kur. Tik kelintą kartą žvelgdama į laiptinę, kurioje organiškai dera ir išrikiuoti batai, sukabinti paltai, ir teatro afišos, senos nuotraukos, meno kūriniai, ir jau seniai kur nors regėtas laidinis telefonas, suvokiu, ką man tai primena. Jaučiuosi lyg R. Tumino spektaklyje – gal „Vyšnių sode“ ar „Maskarade“. Nieko pernelyg nuostabaus, turint omenyje, kad pastarajam spektakliui scenografiją kūrė A. Jacovskis.
Vis dėlto šie namai niekada nebuvo kuriami kaip nors specialiai, siekiant teatrališkos atmosferos ar pritempti jų interjerą prie konkretaus stiliaus. Viską, ką buvo įmanoma išsaugoti nepaliesta, autentiška, šeimininkai taip ir paliko. Medinės dvivėrės durys, plačių lentų grindys, metaliniai laiptinės turėklai, netgi mediniai langai išlikę nuo seno. Išlaikytos ir trys būste esančios krosnys: jos praverčia, kol centrinio šildymo dar laukiama, o viduje jau vėsu.
Tiek laiptinė ir virtuvė, tiek darbo kambariai bei miegamieji užpildyti šeimos istoriją menančiais daiktais ir įdomaus gyvenimo liudininkais. Knygos, meno albumai, paveikslai, fotografijos, grafikos kūriniai, antikvariniai indai, papuošalai – svarbūs savitumo akcentai, natūraliai prigiję namų erdvėse.
Valgomajame žvilgsnis užkliūva už masyvaus apvalaus laikrodžio, atremto į komodą. Tai šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą ir skaičiuojanti jau maždaug šimtą metų. Užverdama duris svarstau, kad relikvija galima vadinti ir šį namą, kupiną asmeniškų atsiminimų.
