Kažkur tarp Kijevo undergroundo scenos, blizgių vakarėlių šurmulio ir kuklių buities sąlygų ukrainiečių režisierius Vadimas Ilkovas randa tai, ko pats nesitikėjo – meilę. Ir lėta, subtilia kino kalba pasakoja apie ją žiūrovams.
Lipni koncerto nedideliame klube atmosfera, kartu dainuojantzys ir link pusnuogio vokalisto besiveržiantys fanai, spontaniškos repeticijos būste, kuris visiškai atitinka stereotipinio suvokimo apie menininko buveinę įvaizdį. Atrodo, kad dokumentinis filmas „Tėtė – mamos brolis“ bus dar viena istorija apie vietinės scenos žvaigždės gyvenimą.
Panašiai, prisipažįsta, galvojo ir pats režisierius V. Ilkovas, kuriam dar prieš kelerius metus kilo idėja kurti filmą apie savo pažįstamą Anatolijų Belovą. Šis dainininkas, grafikas, iliustruotojas Ukrainoje yra žinomas besidomintiems undergroundine kultūra. Jis leidžia laiką vakarėliuose, rašo vis naujus kūrinius su grupe, pasitraukęs iš šurmulio palinksta prie vis naujų piešinių. „Cineuropa“ filmo recenziją rašiusi Murielė Del Dono pastebėjo, kad A. Belovui būdingas Courtney Love pankiškumas ir androginiškas Martino Gore’o iš „Depeche Mode“ žavesys. Telieka pridurti – ir ne ką mažiau sudėtinga biografija.
A. Belovas ir V. Ilkovas buvo pažįstami maždaug dešimtmetį, kai režisierius sugalvojo sukurti apie šį menininką filmą. Bet kažkas klostėsi ne taip, kaip V. Ilkovas įsivaizdavo. „A. Belovas nenorėjo, kad filmuotume jį namuose, kur, jo žodžiais, buvo baisu. Sutarėme, kad iš pradžių pafilmuosime per repeticijas. Seniai žavėjausi Toliku kaip grafiku, bet tada pirmą kartą turėjau progą išgirsti ir jo dainų tekstus. Koncertai, kuriuose iki tol teko lankytis, pasižymėdavo tikrai prastu garsu. Todėl aš paprasčiausiai negirdėdavau, ką jis dainuoja“, ‒ interviu IQ prisiminė V. Ilkovas.
