Tūkstantmetė šiuolaikinių paliatyviosios slaugos ligoninių Europoje ir jų pirmtakų – hospisų ir špitolių – istorija atskleidžia ir gailestingumo pamokas, ir grobikiškus planus.
Pirmosios slaugos įstaigos Vakarų Europoje ėmė kurtis XI a. pabaigoje, prasidėjus kryžiaus žygiams. Čia ne tik rasdavo prieglobstį, to meto gydytojų paslaugas sunkiai sergantys bei sužeistieji, tai buvo ir svetingumo oazės keliautojams, piligrimams.
Viduramžiais krikščionybės skleidimas ir piligrimystė buvo be galo rizikinga: tikinčiųjų, daugiausia – europiečių, laukė sunki kelionė jūra, plėšikų antpuoliai nesaugiuose keliuose, ligos. Išvargusiems atvykėliams Jeruzalėje reikėjo susirasti prieglobstį, tad XI a. keli Amalfio regiono pirkliai kreipėsi į Egipto kalifą ir prašė leisti atidaryti ligoninę Jeruzalės krikščionių kvartale. Netrukus prie iniciatyvos prisidėjo vargšus ir ligonius globojantys benediktinų vienuoliai. Taip apie 1070 m. Jeruzalėje buvo įkurta Šv. Jono Krikštytojo ligoninė.
Panašiu metu vienuoliai susibūrė į Šv. Jono bendruomenę, kuri vėliau išaugo į vieną didžiausių pagalbos vargstantiems organizacijų pasaulyje. Jos nariai, davę neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus, leidus popiežiui, turėjo teisę rinkti savo vyresniuosius, nesikišant vietos ar Bažnyčios valdžiai. XI–XIII a., vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną nuo musulmonų ginti ne vien atvykstančius piligrimus, tačiau ir karalystės žemes. Tarnystė vargšams ir ligoniams buvo papildyta „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Riteriai tapo ir kariais, ir vienuoliais. Pirmuoju ordino didžiuoju magistru paskirtas Raymondas du Puy. Jam vadovaujant patvirtintas ordino statutas ir emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, iki šiol žinomas maltiečių kryžiaus vardu.
