Režisierius Henrikas Vancevičius sovietmečiu Lietuvos akademinio dramos teatro scenoje išdrįso pastatyti Justino Marcinkevičiaus trilogiją. Jolita Dimbelytė primena, kaip anuomet buvo pasitikti vieno iškiliausių scenos meistrų darbai.
1968 m. Jeano Paulo Sartre’o „Altonos atsiskyrėliai“
Kritikai teigiamai vertino H. Vancevičiaus mėginimus imtis intelektualiosios dramaturgijos: „(…) aiškiai pastebimos režisieriaus pastangos subtiliai atskleisti vaizduojamų personažų psichologiją ir jų filosofinę potekstę, nors ji kai kur ir neatitinka J. P. Sartre’o suvokimo arba (o tai būtų labai įdomu) su juo nepolemizuoja“. Pagrindinį Franco Gerlacho vaidmenį sukūrė Regimantas Adomaitis, Lietuvos akademinio dramos teatro debiutantas. Aktorius atsiminimuose rašė: „H. Vancevičius patikėjo manimi ir pasikvietė į Vilnių. Be jokių svyravimų perėjau į Akademinį teatrą, nes režisierius rėmėsi tuo pačiu metodu, kurį dėstytoja Irena Vaišytė mums diegė konservatorijoj. Vancevičius buvo tikrasis mano mokytojas (kaip Vytautas Žalakevičius kine). Pirmas mano vaidmuo Akademiniame – Francas J. P. Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“ (…) – bene geriausias iš visų mano vaidmenų teatre. Kartais per spektaklį pasiekdavau tokį susiliejimo su personažu laipsnį, kad ir žiūrovai, ir aš įkaisdavome iki baltumo. To daugiau niekada nepatyriau (…) Buvo skrydžių, bet ne tokių.“
1969 m. Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“
H. Vancevičiaus įsitikinimu, teatro pagrindas turi būti nacionalinė dramaturgija. Tad scenoje pasirodė Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, užimanti ypatingą vietą Lietuvos literatūroje ir teatro istorijoje. Pastačius „Mindaugą“, aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė rašė: „Tai grandiozinė drama-poema apie gūdžią praeitį ir drauge labai nūdieniška, pažįstama ir artima žiūrovo širdžiai. Čia žmonės gyvena, kenčia, myli, miršta.“ Mindaugo vaidmenį režisierius patikėjo Juozui Rygertui ir R. Adomaičiui. Pastarasis prisipažino susidūręs su sunkumais: „Sėkmė? Pralaimėjimas? Pergalė? Žinau tik viena: esu persivalgęs. Išsekęs fiziškai ir dvasiškai. Bedirbdamas išsikroviau, viską iššvaisčiau, atidaviau premjerai, nieko nebeliko.“ Ilgainiui jo vaidyba tobulėjo. Teatrologė Irena Aleksaitė pastebėjo, kad H. Vancevičius statė „Mindaugą“ kaip monodramą. Režisierius sąmoningai išskyrė valdovą iš aplinkos ir sutelkė dėmesį į jo vidinę dramą, abejones, nerimą.
1971, 1972 m. Just. Marcinkevičiaus „Katedra“
„Dešimties giesmių drama“, kaip pats autorius pavadino „Katedrą“, yra poetinis, filosofinis, bet ne sceninis kūrinys, todėl teatre sunkiai interpretuojamas. Poetas sukūrė dviejų visuomenės sluoksnių veikėjus: „aukštesniajam“, poetiniam, priklauso architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, vyskupas Ignas Masalskis, o „žemesniajam“, arba „žemiškajam“, – Lauryno draugai maištininkai, žibintininkas Motiejus, miestiečiai. Režisieriui nelengvai sekėsi suderinti šiuos du stilistinius sluoksnius. Ieškodamas sceninės kūrinio išraiškos jis pastatė du „Katedros“ variantus. Pirmame (1971 m.) didesnę scenos dalį užėmė pastoliai, nebaigtos statyti kolonos, skulptūros. Antrasis variantas buvo sukurtas po metų, kai teatras ruošėsi gastrolių į Vokietijos Demokratinę Respubliką. Tiek scenografijoje (nuo rampos aukštyn kilo balti laiptai), tiek drabužiuose vyravo balta ir juoda spalvos. Toks scenovaizdis aktoriams atvėrė galimybių laisviau veikti. Statoma Katedra buvo suprantama kaip žmogaus dvasinio pasaulio turtingumas, kaip tautos šventovės statymas pačiame žmoguje.
