Aktorė ką tik debiutavo rašytojos amplua, į pirmąją savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“ sudėjusi žiūrovams nematomas kino ir teatro užkulisių istorijas. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kokie smagūs ir graudūs nutikimai lydėjo ryškiausius pačios autorės vaidmenis.
Maria Callas spektaklyje „Meistriškumo pamoka“, rež. Gytis Padegimas
Apie šį vaidmenį lydinčius nutikimus esu kalbėjusi daugiausia, juos surašiau ir savo knygoje. Tiesa, vieno, liudijančio, kaip stipriai gali įsijausti į vaidmenį, niekam anksčiau nepasakojau: po repeticijos išėjau į Laisvės alėją ir net negalvojau, kaip atrodau. Sutikau pažįstamą žmogų, jaučiu, kad keistai žiūri į mane, klausia, ar man viskas gerai. Ir tik vėliau susigaudžiau, kad per visą alėją ėjau su didžiuliais akiniais be stiklų to net nejausdama. Štai ką reiškia visai susitelkti į vaidmenį. Džiaugiuosi, kad šį spektaklį rodome penkiolikti metai ir jis vis dar labai reikalingas. Pamenu, pradėjusi skaityti pjesę truputį suabejojau: atrodė, kad ji skirta profesionalams, muzikams, nedideliam būriui. Tačiau paaiškėjo, kad net ir nežinančius šios operos primadonos patraukė charakterio aštrumas, gyvenimo vingiai. Ne vienas žmogus man prisipažino, kad būtent po šio spektaklio pradėjo domėtis M. Callas gyvenimu, jos įrašais ir apskritai opera.
Kler Harison spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, rež. Jonas Vaitkus
