PixabayPradėkime nuo globalių dalykų. Įdomiausia, žinoma, daugybę kartų laidotos popierinės knygos likimas. Galiu jus nuraminti – nieko jai per metus neatsitiko ir, atrodo, artimiausiu laiku nenutiks.
Ji išlaiko savo pozicijas, nors ir spaudžiama iš visų pusių. Nemažai skaitytojų persikvalifikavo į klausytojus – garsinių knygų populiarumas sparčiai auga. Knygų vis dažniau klausomasi (ir tai vyksta lygiagrečiai su skaitymu – tarkim, vakare skaitai popierinę knygą, o ryte, važiuodamas į darbą, klausaisi garsinės). Vis daugiau knygų tuo pat metu pasirodo garsiniu ir kitu formatu, neretai jau išleidžiamos tik klausyti skirtos knygos.
Dalį skaitytojų dėmesio pasiglemžė ir tinklalaidės (tai neįvyko per 2019-uosius, tiesiog tapo natūralia kultūros peizažo dalimi, ypač Lietuvoje). Jos vis dažniau pakeičia tiek pačias knygas, tiek literatūros kritiką spaudoje ar internete (didžiulis pokalbių apie knygas, recenzijų, leidybos įdomybių, kritikų pokalbių populiarumas).
Dar vienas įdomus reiškinys – knyga vis dažniau tampa tik tarpiniu produktu, savotiška lėliuke, iš kurios, siekiant išmelžti pinigų ir paskleisti joje slypinčias idėjas (ar siužetą) kuo plačiau, imamasi rengti jau minėtą tinklalaidę, ekranizuoti, kurti serialą, daryti iš jos performansą, spektaklį ar kokį meno kūrinį. Knyga, literatūros kūrinys dažnai tampa tik akstinu tolimesnėms mutacijoms. Taip skaitytojas gauna visą paketą „knygos paslaugų“ – įdarbinami visi jo pojūčiai (išskyrus turbūt vaizduotę), o labiausiai – jo piniginė.
