Šmaikštieji eterio juokdariai – „Dviračio šou“ peliukai – prieš kurį laiką ad hominem aptarinėjo premjero Algirdo Butkevičiaus išvaizdą. Neva jo akiniai buvo tokie įspūdingi, kad peliukų akyse politikas atrodė kaip prietaisas. Juokų labui tuomet kai kas pridurdavo sau po nosim: šitaip šaipydamiesi Sūrskis ir Mauzeris išsiduoda bijantys viešos vaizdinių konkurencijos. Jie yra teisėti copyright’o savininkai. Storastiklių akinių iškreiptos akys ir deformuotas žvilgsnis į pasaulį – tai pastovus kūrybiškos satyros elementas. Ir, pripažinkime, labai sėkmingas.
Premjeras akinius pakeitė lęšiais, lygiai kaip kai kurios politikos ponios – šukuosenas, bet politinis elgesys nesikeičia sulig išvaizdos permainomis. Juk nelabai juokinga, pradėjus galvoti, kad ne prietaisą menanti vieno vyriškio išvaizda, bet viso politinio ir biurokratinio sluoksnio elgsena rodo, jog mus vis labiau gviešiasi valdyti didėjantis prietaisų cechas. Gyvi žmonės su savitais jausmais tik prižiūri stakles ir kompiuterius. Kuo jų daugiau – tuo mažiau paties žmogaus reikia.
Prie išvaizdos priprantama. Kartais net suvokiama, kad idėjos ir veiksmai politikoje yra svarbiau už atrodymą. Ar maža istorijoje juokingos išvaizdos politikos meistrų? Dar rečiau imama viešai rūpintis, kad vargas tai visuomenei, kurioje būti ir atrodyti tampa svarbiau, nei ką nors kurti ir sąmoningai veikti. Jei jau taip nutinka, tuomet negalima nesugrįžti prie įspūdingiausio 2016 m. pradžios epizodo – tai A. Butkevičiaus pareiškimas, kad dėl savo teisių ir algų streikuoti raginančios profesinės sąjungos tarnauja priešiškos valstybės – Rusijos – interesams. To betrūko, kad Konstitucinis Teismas, pasirūpinęs savo ir viso cecho algomis, būtų įtartas tarnavimu rusams.
Premjero pareiškimas, kad ir trumpalaikis (galiojo tik kelias valandas iki išsižadėjimo ir atsiprašymo), turi tam tikro reprezentacinio potencialo. Jis gali tapti esminiu simboliu, ženklinančiu politikos deformacijas. Juk žodis, kaip paukštis, išsprūdęs laisvėn atgal į narvą lengvai negrįžta. A. Butkevičiaus pareiškimas akimirksniu sukėlė šiokias tokias bangas greitai į skandalus reaguojančios ir dar greičiau juos užmirštančios žiniasklaidos puslapiuose. Išskirčiau du atvejus: akylo tarptautinio ir Baltijos saugumo stebėtojo Jono Ohmano (rimtas ir nejuokingas) ir „Dviračio šou“ (juokingas, bet labai rimtas).
Kuriuos kliedesius aukščiau kelti: dešiniųjų, kad visi kapitalistai yra oligarchai, ar kairiųjų, kad streikuojantys mokytojai dirba rusams.
Iš gerovės kraštų, kur aukšta profesinių sąjungų ir viešų ginčų kultūra, kilęs J. Ohmanas buvo nustebintas, kad Vyriausybės galva gali švietimo darbininkų profesinės sąjungos nepasitenkinimą pavadinti tarnavimu priešams. Jis sunerimo supratęs, jog ši elgsena nesunkiai virsta pasaka be galo ir tarnauja išskirtinai bukiems valdžios žmonių instinktams. Visus nepatenkintus abejotina Lietuvos politika paskelbdamas priešais jokios solidarios saugumo strategijos nesukursi.
„Dviračio šou“ autoriai pašiepė premjerą ir atkreipė dėmesį į dar gilesnius dalykus. Neabejotinai įžvalgi satyra, primenanti, jog autorių teisės į politinį principą – visus, kurie nepritaria vienam ar kitam valdžios žingsniui kaltinti tarnyste rusams, – priklauso konservatorių agitbrigadai: Andriui Kubiliui, Rasai Juknevičienei, Kęstučiui Masiuliui ir gal dar kam. Niekas rimtai netyrinėjo, kuris dažniau tarp 300 dažniausiai vartojamų žodžių minėjo rusų tarnus. Vaidinimo herojai tiesiog gynė tariamas autorių teises į kvailybę, palikdami žiūrovus prieš TV ekranus spėlioti, ar ne rusų įtakos strategai sukūrė tokį sindromą, kuris po kiekvienu šluotražiu verstų matyti penktosios kolonos sueigas.
Tačiau Lietuvos politinė tikrovė kurį laiką atrodė dar paradoksalesnė. Šis pojūtis negalėjo nestiprėti tuomet, kai ekspremjeras ir opozicijos lyderis A. Kubilius prieš kameras pamokslavo, jog negalima kalbėti ir elgtis taip, kaip sau leido dabartinis Vyriausybės vadovas. Lyg niekur nieko. Valdžioje būdamas žmogus it koks fizikos laboratorijos prietaisas kartoja kaltinimo žodžius kiekvieno nepritariančio atžvilgiu. Kuomet tai daro valdžioje esantis kitas politikas – lyg perjungus mechaninę pavarą sakoma priešingai. Tikrai užgaulu kiekvieną kritiškai galvojantį paversti rusų tarnu.
Ir dar negana. A. Butkevičius yra ne tik Lietuvos premjeras, bet dar ir Socialdemokratų partijos lyderis. Partijos, kuri bent dėl šventos ideologinės ramybės turėtų rodyti meilę darbininkams ir profesinėms sąjungoms. Šiuo atžvilgiu nuojauta ima svyruoti tarp paradokso ir absurdo. Galvojant apie nesibaigiantį nacionalinių kvailybių sąvadą lieka tik klausti, kuriuos kliedesius aukščiau kelti: dešiniųjų, t. y. konservatorių R. Juknevičienės ir A. Kubiliaus, kad visi kapitalistai yra oligarchai, ar kairiųjų, tad A. Butkevičiaus, kad streikuojantys mokytojai dirba rusams. Beje, pastarasis suskubo atsiprašyti, bet ar padėjo? Ausyse liko lyg koks ūžesys iš cecho.
