Yra du pasaulio likimą lemiantys reiškiniai, prikaustantys fundamentalių tyrimų dėmesį. Tai visuotinis klimato atšilimas ir demokratijos likimas. Ir vienas, ir kitas reiškinių mazgas lengvai neatmezgamas. Matuojant laiką mėnesinio žurnalo žingsniais, nieko netikėtai naujo nenutiko klimatui. O štai lemtingi išbandymai užgriuvo ant demokratijos pečių. Vieni labiau prognozuoti, kiti – net padoriems analitikams netikėti.
„Brexit“ referendumo rezultatai Jungtinėje Karalystėje ir kruvinas teroristo sunkvežimis šventinėje Nicos promenados minioje priskirtini pirmai grupei, žlugęs karinis perversmas ir neproporcingai brutali išgyvenusios Recepo Tayyipo Erdoğano Turkijos valdžios reakcija yra labiau netikėta. Tuos tris įvykius kartu sudėjus, demokratijos likimo klausimai tvyksteli su akinančiai skausminga jėga.
Po Berlyno sienos griūties kelis palyginti taikius Europos dešimtmečius gyvenome, tarsi demokratijos principai būtų įrodę savo visagalybę. Demokratija regėjosi ir girdėjosi it koks dieviškos ir kone gamtos dėsniui prilygstančios santvarkos išsipildymas. Niekas negali užstoti jos pergalių kelio. Bet, matyt, čia ir glūdi mįslė, kuri be nuolatinio mokslinio tyrinėjimo neatsiveria: demokratijos trapumo, laikinumo, taigi, jei norite, istoriškumo mįslė. Labai supaprastinus, istoriškumą galima apibrėžti kaip kažką, kas ne visą laiką egzistuoja. Kas užgimsta, gyvuoja, miršta, prisikelia.
Demokratija regėjosi ir girdėjosi it koks dieviškos ir kone gamtos dėsniui prilygstančios santvarkos išsipildymas.
Istorija gali neužsičiaupdama pasakoti, kaip demokratija apmirdavo dėl išorės grėsmės arba net iš vidaus kylančio teroro proveržių. Čia užteks raginimo pasiskaityti plačiau – pilnos knygų lentynos, laukiančios susigaudyti pasaulio permainose siekiančių žmonių akių. Bet štai su „Brexit“ susiję demokratijos ypatumai neturi vienareikšmių pavyzdžių ir nesuteikia lengvų istorijos pamokų. Tai reiškinys, kaip reta primenantis būseną, išreikštą viename priešmirtinių Umberto Eco interviu. Tiesa, jis lietė ne demokratijos likimą, bet Sovietų imperijos griūties padarinius. Tada autorius įrodinėjo, kad mes (suprask, Vakarų protas) tik tariamės suprantą, kas čia nutiko, koks tas posovietinis mentalitetas ir kokių ilgalaikių reiškinių galime tikėtis. Dabar tokią sąmoningumo formą taikyčiau demokratijos likimui suprasti.
Prieš, per ir po „Brexit“ viešąją erdvę (ypač Lietuvoje) buvo užgožęs baiminimasis, kad Jungtinės Karalystės išėjimas iš ES pradės griauti amžiaus projektą. Net euroskeptikų internacionalas buvo pritilęs. Galbūt reiškėsi tokia skepticizmo forma, kuri tinka ir demokratijos apskritai plotmėje: galima būti skeptiku tiek ES, tiek demokratinės santvarkos atžvilgiu, bet sveiku protu suvokti, kad vis tiek nieko geresnio savo bendrabūviui žmonės nesugalvojo. Tame britų pasitraukimo galimybių svarstyme silpniau girdėti balsai, kad pats referendumas yra demokratijos patikrinimas ir demokratijos pergalė, nepriklausomai nuo nacijos apsisprendimo.
Kita vertus, „Brexit“ referendumas parodė, kaip nesunkiai gali būti supriešinami politinio elito manipuliaciniai gebėjimai, stiprėjančios populistinio elgesio galimybės interneto ir visuomenės virtualizacijos laikais. Referendumo kelias tam tikru atžvilgiu praplėtė šiuolaikinės demokratijos lopšio – Jungtinės Karalystės – politinio gyvenimo formas, bet tuo pačiu metu parodė, kad be tradicinio, kilnaus ir itin atsakingo politinio elito demokratinė procedūra gali virsti gana destruktyviu veiksniu. Demokratijos kokybės nuosmukis gali būti nulemtas tiek uzurpuojančių vykdomosios ir teisminės valdžios veiksmų (tarkim, uždraudžiant referendumus arba juos suvaržant), tiek neatsakingo ir nenuoširdaus piktnaudžiavimo plebiscitu ar referendumu.
Ar nenutinka taip, kad abu šie nukrypimai veržiasi iš vieno šaltinio? Tai didelis ir vis besiplečiantis griovys tarp politinio biurokratinio sluoksnio ir visuomenės. Ji vis labiau tampa manipuliuojama minia, su kuria iš tiesų nenorima tartis. Dar blogiau: griovio plotis darosi proporcingas politinio sluoksnio intelektinio ir moralinio degradavimo laipsniui. ES biurokratija, keliomis pakopomis atitolusi nuo renkamos įstatymų leidybos valdžios, buvo vienas rimčiausių, labiausiai pagrįstų britų pasitraukimo šalininkų argumentų. Bet britų konservatorių elitas pademonstravo, kad jis taip pat su minia tik žaidžia procedūrinės demokratijos žaidimą.
Sekdami Ernestu Renanu pasakytume, kad demokratija kaip ir pati tauta yra kasdienio plebiscito reikalas. Jei su tauta bendraujama tik valdžią turinčių įsakymais, jei imamasi nurodinėti, kaip kvėpuoti ir kokias kepures dėvėti tamsiuoju paros laiku, o Darbo kodekso ar viso socialinio modelio – kaip naujosios tvarkos – įteisinimas gali vykti be viešų ir plačių diskusijų, tai demokratijos principai paverčiami tik menkavertėmis frazėmis, tikrovėje nieko nebereiškiančiomis ir tinkančiomis vien lietuviškiems abitūros egzaminams.
