Kremliaus propagandos virusas, įsisiautėjęs po Krymo okupacijos ir karo Rytų Ukrainoje, sukėlė nerimo ir Lietuvoje. Susizgribta, kad interneto portaluose purvą pilantys troliai, vietiniais kabelinės televizijos tinklais melą transliuojantys Rusijos kanalai ir mūsų rinkai adaptuoti jų klonai kelia grėsmę bent jau visuomenės stabilumui. Ar ši liga iš tiesų sunki? Prieš imantis vaistų, reikėtų nustatyti diagnozę.
2014 m. „Vilmorus“ atlikta apklausa, kurios rezultatai aptariami ir šiame IQ numeryje, parodė, kad Rusijos televizijos dezinformaciją už gryną pinigą priima maždaug šeštadalis lietuvių ir beveik pusė kitataučių Lietuvos gyventojų. Daug tai ar mažai? Žvelgiant į proporcijas akivaizdu, kad didžioji dauguma piliečių yra savo šalies pusėje. Tačiau nebylius procentus pavertę gyvais žmonėmis gauname sunerimti verčiantį rezultatą – arti pusės milijono Lietuvos gyventojų yra arba nelojalūs, arba abejingi šalies nepriklausomybei, arba bent stokoja kritinio mąstymo. Tiesa, pastaroji dalis gerokai didesnė, nes vištakumas išplitęs ne tik tarp Vladimiro Putino režimo garbintojų, bet ir nuožmiausių Rusijos priešininkų.
Todėl pirmas įrašas recepte nuo propagandos: nepanikuoti. Būtent panikos priepuoliams reikėtų priskirti užmojus drausti kai kurias laidas, televizijos kanalus ar atlikėjų koncertus. Ne politikams ir juo labiau ne biurokratams reikėtų spręsti, kas, kaip ir kokią informaciją turėtų gauti ar kokios beskonybės klausyti. Tokie draudimai yra žibalas į propagandininkų kurstomus laužus, tačiau tai mums turėtų mažiausiai rūpėti. Valdžios sankcijos ne tik padidina vietos mankurtų alkį, bet ir kelia pagundą stumdyti spaudos laisvės ribas. Bandymų būta ir tebesama, ypač prisidengiant tariamomis šeimos vertybėmis, ir tos iniciatyvos yra ne mažiau kenksmingos nei ta pati Kremliaus propaganda.
Vištakumas išplitęs ne tik tarp V. Putino režimo garbintojų, bet ir nuožmiausių Rusijos priešininkų.
Antras patarimas, kaip ir gydant bet kurią ligą, – neperdozuoti. Platūs užmojai steigti bendrą Baltijos šalių kanalą kitataučiams buvo vienas kvailiausių sumanymų, bet jo, laimė, atsisakyta. Ši idėja būtų daug kainavusi ir nuo pat pradžių pasmerkta nesėkmei – galbūt Daugpilio ir Narvos rusai turi bendrų problemų, tačiau pabandykite juos sudominti W raidės istorija arba priversti Šalčininkų lenką įsijausti į šalių kaimynių „nepiliečių“ kailį. Racionalumu išsiskiriantys estai jau įkūrė naują rusakalbiams skirtą kanalą, tačiau, be sąnaudų, jo rezultatai įspūdžio nedaro. Ir nieko keisto, nes biurokratiniai užmojai, kylantys Taline ar Briuselyje, dažniausiai pasižymi procedūromis, atvirkščiai proporcingomis rezultatams. ES iniciatyvos duoti atkirtį Rusijos propagandai irgi sunkiai pranoksta vidutinio Kremliaus trolio pastangas.
Tad kitas ir bene svarbiausias etapas stengiantis ant kojų pastatyti sveikstantį ligonį yra vitaminai – švietimas. Čia reikėtų nukreipti dėmesį į žiniasklaidą, ypač tą, kuri lengviausiai prieinama Kremliaus kerams pasiduodančiai visuomenės daliai: regioninę spaudą ir nemokamus naujienų kanalus – televiziją bei interneto portalus. Pirmajai reikėtų taikyti „išmokyk mokytoją“ principą. Regioninė spauda yra įtakinga, nuoširdi, tačiau skurdi ir savamokslė. Televizija dažnai emocinga ir paviršutiniška. Net nacionalinis transliuotojas tenkinasi debatais, bet parako žurnalistiniams tyrimams ar originaliai dokumentikai pritrūksta. Portalai, net jei ir turi gerų ketinimų, juos sugadina srautą generuojančiomis antraštėmis ir menkai prižiūrimomis skaitytojų komentarų skiltimis. Sutvarkyti šią dezinformacijos, patyčių ir paniekos kloaką turėtų būti į pagrindinius naujienų šaltinius pretenduojančių žiniasklaidos priemonių garbės reikalas. Ilgesnis, bet ne mažiau naudingas gydymo kursas – dirbti su auditorija. Nuo spaudos suvokimo pamokų moksleiviams iki diskusijų senjorams miestų ir miestelių bibliotekose.
Galiausiai imkimės mankštos. Aktyviausios ir kūrybiškiausios grupės – verslas bei vis dar trapi pilietinė visuomenė – gali suduoti lemiamus smūgius propagandininkams. Apgailėtinus Rusijos kanalus galėjo sutramdyti progą tvirtą stuburą pademonstruoti praleidę kabelinių tinklų operatoriai. Verslas galiausiai reagavo į visuomenės aktyvistų raginimą nepirkti reklamos prieš Lietuvą veikiančiose žiniasklaidos priemonėse – tai duoda rezultatų, joms jau trūksta išteklių.
Ir paskutinis visuomenės sveikatos šaltinis – juokas. Geras humoras ir ironija, nukreipta tiek prieš Kremliaus propagandą, tiek prieš jos vartotojus, turėtų įtakos. Socialiniuose tinkluose daugybė puikių pavyzdžių, daugiau išradingumo galėtų pademonstruoti ir tradicinė žiniasklaida.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
