Islamo valstybė visų dėmesį prikaustė siaubingais vaizdo siužetais, kuriuose žmonėms kapojamos galvos, beprasmišku istorijos paminklų naikinimu ir virtuoziškais socialinės žiniasklaidos įgūdžiais. Taip pat ji užkariavo dideles teritorijas rytinėje Sirijos ir vakarinėje Irako dalyse, paskelbė kalifatą su sostine Rakoje, Sirijoje, ir pritraukė džihadistų iš viso pasaulio.
JAV prezidentas Barackas Obama tvirtina, kad Islamo valstybę būtina susilpninti ir galiausiai įveikti. Šiuo tikslu jis subūrė maždaug 60 šalių koaliciją ir jai vadovauti paskyrė generolą Johną Alleną. Koalicija kovą daugiausia grindžia oro atakomis, specialiųjų pajėgų operacijomis ir vietos kariuomenės mokymu. Vieni kritikai pageidautų daugiau JAV karių, kiti mano, jog derėtų pasitenkinti sulaikymo doktrina.
Kai kurie dabartinėje JAV prezidento rinkimų kampanijoje dalyvaujantys kandidatai ragina amerikiečius įvesti kariuomenę. Jie teisūs: pajėgas įvesti tikrai reikia. Tačiau jas turėtų sudaryti sunitai arabai ir turkai, o ne amerikiečiai. Tai daug pasako apie tris pavojus, su kuriais dabar susiduria JAV ir jų sąjungininkai.
Islamo valstybę galima įvardyti trejopai: tai – tarptautinė teroristų organizacija, besiformuojanti valstybė ir religinės kilmės politinė ideologija. Ji išaugo iš „Al Qaedos“ po nevykusios JAV vadovaujamos invazijos Irake. Kaip ir „Al Qaeda“, Islamo valstybė ypač žavi ekstremistinių pažiūrų sunitus islamistus. Tačiau ji nuėjo gerokai toliau ir, įkūrusi kalifatą, ėmė konkuruoti su „Al Qaeda“. Užgrobusi teritorijų Islamo valstybė įgijo legitimumo ir pajėgų vykdyti puolamojo pobūdžio džihadą – jį nukreipė ne tik į kitatikius, bet ir šiitų bei sufijų musulmonus, kuriuos laiko takfyrais, t. y. atsimetėliais nuo tikrojo monoteistinio islamo.
Islamo valstybė šlovina tyrąjį VII a. islamą, bet drauge itin patyrusiai naudojasi XXI a. žiniasklaidos priemonėmis. Vaizdo siužetai ir socialinės žiniasklaidos kanalai itin pritraukia musulmonų mažumas, ypač tapatybės ieškančius Europos, Amerikos, Afrikos ir Azijos jaunuolius. Jusdami nepasitenkinimą gyvenimu jie kreipiasi patarimo į vadinamąjį šeichą „Google“, o ten jų tyko Islamo valstybės verbuotojai. Kai kuriais skaičiavimais, šiandien Islamo valstybės gretose kaunasi daugiau kaip 25 tūkst. užsienio kovotojų. Žuvusieji sparčiai pakeičiami naujais.
Trilypis Islamo valstybės pobūdis kelia politinę dilemą. Viena vertus, pasinaudojant karine jėga būtina iš kalifato atkovoti teritorijas, suteikiančias jam prieglobstį ir legitimumą. Tačiau didindami karinį spaudimą amerikiečiai stiprina Islamo valstybės švelniąją įtaką ir galimybes užverbuoti daugiau karių visame pasaulyje.
Būtent dėl to kariuomenę turi įvesti ne kas kitas, o sunitai. Užsieniečių šiitų pajėgos tik suteikia pagrindo Islamo valstybei pareikšti, esą ją supa ir į ją kėsinasi kitatikiai. Kol kas veiksmingai kovoja tik kurdų pajėgos, kurių daugumą sudaro sunitai: jų spaudžiama Islamo valstybė neteko maždaug 30 proc. prieš metus turėtos teritorijos. Norint išplėsti sunitų pėstininkų gretas, būtina juos parengti ir aprūpinti, o tam reikia laiko. Taip pat derėtų įtikinti centrinę Irako valdžią, kurioje daugumą sudaro šiitai, pažaboti savo diskriminacines pažiūras.
Po nesėkmės Libijoje, kurioje dabar Islamo valstybė remia sukarintas džihadistų grupuotes ir paskelbė įkūrusi tris atokias provincijas, B. Obama aiškiai nenori skubėti nuversti Sirijos prezidento Basharo al Assado režimo, nes tai leistų Islamo valstybei užgrobti dar daugiau teritorijų ir imtis žvėriško vietinių ne sunitų genocido. Tačiau B. al Assadas yra ir viena veiksmingiausių Islamo valstybės verbavimo priežasčių. Daugelį užsieniečių džihadistų traukia būtent noras padėti nuversti tironišką sunitus žudantį alavitų valdovą.
Net jei JAV ir jų sąjungininkams pavyks per artimiausią dešimtmetį įveikti Islamo valstybę, iš jos pelenų greičiausiai pakils kita panaši ekstremistinė sunitų grupuotė.
Diplomatinė JAV užduotis yra įtikinti B. al Assadą remiančias Rusiją ir Iraną pašalinti dabartinį Sirijos prezidentą nesunaikinant kitų dar išlikusių valstybės institucijų. Pasitikėjimą amerikiečių diplomatija galėtų padidinti neskraidymo zona ir saugi teritorija šiaurinėje Sirijos dalyje milijonams perkeltųjų asmenų. O didelė humanitarinė pagalba pabėgėliams (tai amerikiečių kariuomenei puikiai sekasi) labai sustiprintų JAV švelniąją įtaką.
Dabartinėmis sąlygomis JAV švelniosios įtakos strategija finansuojama ir koordinuojama netinkamai. Tačiau žinome, kad tvirtosios įtakos nepakanka, ypač kovojant dėl kibernetinės teritorijos, kurią užima Islamo valstybė, pavyzdžiui, kurdama pajėgumus išjungti interneto robotų tinklus ir įveikti priešiškas socialinės žiniasklaidos paskyras.
Net jei JAV ir jų sąjungininkams pavyks per artimiausią dešimtmetį nugalėti Islamo valstybę, iš jos pelenų greičiausiai pakils kita panaši ekstremistinė sunitų grupuotė. Tokios revoliucijos, kurią dabar išgyvena Artimieji Rytai, trunka ilgai. Tai vyksta dėl silpnos pokolonijinės valstybių sienos, lėtos modernizacijos, nepavykusio Arabų pavasario ir religinio priešiškumo, kurį stiprina sunitų vadovaujamos Saudo Arabijos ir šiitų kontroliuojamo Irano konkurencija.
Europoje religiniai katalikų ir protestantų karai truko beveik pusantro šimtmečio. Kova baigėsi 1648 m. pasirašyta Vestfalijos taika, bet tik po to, kai per Trisdešimtmetį karą Vokietija neteko ketvirtadalio gyventojų.
Verta prisiminti ir tai, kad tų laikų koalicijos buvo sudėtingos: katalikiškoji Prancūzija rėmė olandų protestantus, kovojančius su katalikiškaisiais Habsburgais greičiau dėl dinastinių nei religinių priežasčių. Panašios painiavos galima tikėtis ir šiuolaikiniuose Artimuosiuose Rytuose.
Žvelgiant į ateitį regione, kur JAV turi pačių įvairiausių interesų, kaip antai, energijos, Izraelio saugumo, branduolinio ginklo neplatinimo ir žmogaus teisių, amerikiečių politikams teks taikyti lanksčią „sulaikymo ir baksnojimo“ strategiją, pagal kurią skirtingomis aplinkybėmis reikės palaikyti vienas ar kitas valstybes ir grupes.
Pavyzdžiui, nepriklausomai nuo to, ar Irano politika taps nuosaikesnė, kartais šios valstybės ir JAV interesai sutaps, bet sykiais bus priešingi. Lankstumo turėtų suteikti neseniai pasirašyta sutartis dėl Irano branduolinės programos. Tačiau norint pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis JAV užsienio politika Artimuosiuose Rytuose turės pasiekti aukštesnį lygį, nei rodo dabartinės diskusijos.
© „Project Syndicate“
