Neseniai Adis Abeboje, Etiopijos sostinėje, vyko Trečioji tarptautinė plėtros finansavimo konferencija. Ji surengta tuo metu, kai besivystančios šalys ir augančios rinkos parodė galinčios produktyviai panaudoti didžiules pinigų sumas. Tos valstybės imasi išties milžiniško darbo: investuoja į infrastruktūrą (kelius, elektrą, uostus ir ne tik), stato miestus, kuriuose vieną dieną gyvens milijardai, ir kuria ekologišką ūkį.
Netrūksta ir pinigų, kurie laukia, kol bus produktyviai panaudoti. Vos prieš kelerius metus Benas Bernanke, anuomet vadovavęs JAV federalinei rezervų sistemai, kalbėjo apie pasaulinį santaupų perteklių. Vis dėlto didelę socialinę grąžą žadantiems investicijų projektams trūko lėšų. Tebestinga ir šiandien. Ir tada, ir dabar problema kyla dėl to, kad pasaulio finansų rinkos, kurios turėtų būti efektyvios santaupų ir investavimo galimybių tarpininkės, neteisingai paskirsto kapitalą ir sukuria riziką.
Ironiška ne tik tai. Dauguma besivystančiam pasauliui reikalingų investicijų projektų yra ilgalaikiai kaip ir daugelis panaudotinų santaupų – trilijonai pensijų sąskaitose, pensijų fonduose ir valstybiniuose investicijų fonduose. Bet tarp jų stovi vis trumparegiškesnės finansų rinkos.
Dauguma besivystančiam pasauliui reikalingų investicijų projektų yra ilgalaikiai kaip ir daugelis panaudotinų santaupų. Bet tarp jų stovi vis trumparegiškesnės finansų rinkos.
Per trylika metų nuo pirmosios Tarptautinės plėtros finansavimo konferencijos, kuri 2002 m. buvo surengta Meksikoje, Monterėjuje, įvyko daug pokyčių. Anuomet formuojant pasaulinę ekonomikos politiką dominavo G 7, o šiandien stambiausias pasaulio ūkis – Kinija (pagal perkamosios galios paritetą), turinti apie 50 proc. daugiau santaupų nei JAV. 2002 m. manyta, kad Vakarų finansų institucijos geba magiškai valdyti riziką ir paskirstyti kapitalą, bet šiandien matome, kaip jos magiškai manipuliuoja rinka ir užsiima kita apgaulinga praktika.
Nebegirdėti raginimų, kad išsivysčiusios šalys laikytųsi įsipareigojimo bent 0,7 proc. bendrojo nacionalinio produkto (BNP) skirti plėtros pagalbai. 2014 m. pažadus įvykdė kelios Šiaurės Europos šalys: Danija, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija ir, labiausiai stebėtina, Jungtinė Karalystė, nors ėmėsi griežtos taupymo politikos. O JAV (2014 m. skyrusios 0,19 proc. BNP) toli atsilieka.
Šiandien besivystančios šalys ir augančios rinkos JAV ir kitoms valstybėms sako: jei nepildysite pažadų, bent jau traukitės iš kelio ir leiskite mums sukurti tarptautinę pasaulinę ekonomiką, kuri pagelbės ir neturtėlėms. Nieko keista, kad dabartinės hegemonės, kurioms vadovauja JAV, kaip galėdamos stengiasi tam sukliudyti. Kai Kinija pasiūlė Azijos infrastruktūros investicijų bankui padėti dalį pasaulinių santaupų pertekliaus grąžinti į apyvartą ten, kur lėšų verkiant reikia, JAV bandė kišti pagalius į ratus. Prezidento Baracko Obamos administracija skausmingai (ir itin gėdingai) pralaimėjo.
Be to, JAV trukdo pasauliui pereiti prie tarptautinės teisės viršenybės skolų ir finansų sektoriuje. Antai, jei norime, kad obligacijų rinkos gerai funkcionuotų, reikia rasti būdą, kaip tvarkingai spręsti valstybių nemokumo atvejus. Bet šiandien tokio būdo nėra. Ukraina, Graikija ir Argentina – esamų tarptautinių susitarimų nesėkmės pavyzdžiai. Didžioji dauguma šalių ragina sukurti valstybių skolos restruktūrizavimo bazę. JAV išlieka pagrindinė kliūtis.
Svarbu ir privačios investicijos. Bet naujosios investicijų nuostatos, įtrauktos į prekybos susitarimus, dėl kurių su abipus abiejų vandenynų esančiomis šalimis derasi B. Obamos administracija, leidžia suprasti, kad priedas prie tokių tiesioginių užsienio investicijų visada bus smarkiai apribota vyriausybių galia reguliuoti aplinką, sveikatą, darbo sąlygas ir net ūkį.
Ypač nuvylė JAV pozicija dėl daugiausia ginčų sukėlusios Adis Abebos konferencijos dalies. Kai besivystančios valstybės ir augančios rinkos atsiveria tarptautinėms bendrovėms, vis svarbiau, kad jos galėtų apmokestinti tų milžinių pelną, gaunamą iš jų teritorijoje vykdomos veiklos. „Apple“, „Google“ ir „General Electric“ parodė ypatingą gebėjimą išvengti mokesčių, kuris pranoksta jų genialumą kuriant novatoriškus produktus.
Visos valstybės – ir išsivysčiusios, ir besivystančios – praranda milijardus dolerių mokesčių. Pernai Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas paskelbė informaciją apie Liuksemburgo nutarimus dėl mokesčių – atskleidė mokesčių vengimo ir slėpimo mastą. Turbūt tokia turtinga šalis kaip JAV gali sau leisti elgtis, kaip aprašyta iš Liuksemburgo nutekintoje informacijoje, bet skurdžios – ne.
„Apple“, „Google“ ir „General Electric“ parodė ypatingą gebėjimą išvengti mokesčių, kuris pranoksta jų genialumą kuriant novatoriškus produktus.
Man teko dirbti Nepriklausomoje tarptautinio įmonių apmokestinimo reformos komisijoje. Ji nagrinėjo, kaip būtų galima pertvarkyti dabartinę mokesčių sistemą. Tarptautinei plėtros finansavimo konferencijai pateiktoje ataskaitoje visi sutikome, kad dabartinė sistema neveikia. Pasiūlėme alternatyvą – apmokestini įmones panašiai kaip daroma JAV, kai pelnas paskirstomas tarp valstijų pagal jų teritorijoje vykdomą ekonominę veiklą.
JAV ir kitos pažangios šalys siekia, kad pokyčiai būtų švelnesni, o juos rekomenduotų pažangiųjų klubas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Kitaip tariant, valstybės, iš kurių yra kilę politiškai įtakingi mokesčių slėpėjai ir vengėjai, turi sukurti sistemą, kaip sumažinti mokesčių slėpimą. Mūsų komisija paaiškina, kodėl EBPO reformos geriausiu atveju buvo tik lengvos iš pagrindų ydingos sistemos korekcijos ir jų tiesiog nepakako.
Besivystančios šalys ir augančios rinkos su Indija priešakyje tvirtino, kad tokius pasaulinius klausimus dera aptarti jau įsteigtoje grupėje prie Jungtinių Tautų – Tarptautinio bendradarbiavimo mokesčių srityje ekspertų komitete, kuriam reikia suteikti aukštesnį statusą ir skirti didesnį finansavimą. JAV karštai priešinosi ir pageidavo, kad viskas liktų kaip buvę, kai pasaulinė valdžia yra pažangiųjų rankose ir veikia jų labui.
Pakitusios geopolitikos realijos reikalauja naujų pasaulinio valdymo formų, daugiau balso suteikti besivystančioms šalims. Adis Abeboje triumfavo JAV, bet pasirodė esančios neteisingoje istorijos pusėje.
