Peru vykusiame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) kasmečiame susitikime vienas svarbiausių klausimų buvo tai, ar Kinijos ūkio nuosmukis sukels naują finansų krizę pasauliui vos atsigavus po pastarosios? Derėtų suabejoti šio klausimo prielaida, esą Kinija dabar yra silpnoji pasaulio ekonomikos grandis.
Kinijoje vasara buvo išties nerami. Taip nutiko dėl trijų dalykų: ekonominio silpnumo, finansinės panikos ir politikų reakcijos į šias problemas. Nė vienas iš išvardytų veiksnių atskirai nebūtų sukėlęs grėsmės pasaulio ekonomikai. Pavojinga buvo jų sąveika, sustiprinusi visas tris sąlygas: silpni ekonominiai duomenys sukelia finansinę suirutę, ši paskatina politines klaidas, o jos tik sustiprina finansinę paniką, ekonominį silpnumą ir politines klaidas.
Kaip pasaulis sužinojo 2008–2009 m., ši savaime stiprėjanti finansinė reakcija perduoda visuotinį ekonominį užkratą daug veiksmingiau nei paprastos komercinės ar prekybos nesėkmės. Dabar reikia atsakyti į klausimą, ar šią vasarą Kinijoje prasidėjęs užburtas ratas tęsis.
Paprasta aritmetika rodo, kad 10,3 trln. JAV dolerių ūgtelėjus 6–7 proc. susidaro kur kas didesni skaičiai, nei penkis kartus mažesnei sumai padidėjus 10 proc.
Norint pateikti nuovokų atsakymą būtina atskirti finansines įžvalgas ir ekonominę tikrovę. Stojantis Kinijos ūkis pats savaime nestebina ir nekelia nerimo. Kaip pabrėžė TVF, šios šalies ekonomika lėtėja jau penkerius metus: nuo 10,6 proc. 2010 m. iki prognozuojamų 6,8 proc. šiemet ir 6,3 proc. 2016-aisiais.
Tai buvo neišvengiama Kinijai žengiant iš gilaus skurdo prie technologinio atsilikimo ir tampant vidutinių pajamų ekonomika, pagrįsta išorės prekyba ir vartotojų išlaidomis. Taip pat lėtėjimas buvo pageidaujamas, nes sparčiai augant ūkiui didžiulis neigiamas poveikis aplinkai beveik pasiekė galimybių ribas.
Net ir tokiomis sąlygomis Kinijos indėlis į pasaulio ekonomiką yra didesnis nei bet kada, nes šiandien šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) siekia 10,3 trln. JAV dolerių, palyginti su 2,3 trln. JAV dolerių 2005 m. Paprasta aritmetika rodo, kad 10,3 trln. JAV dolerių ūgtelėjus 6–7 proc. susidaro kur kas didesni skaičiai nei penkis kartus mažesnei sumai padidėjus 10 proc. Šis efektas taip pat reiškia, kad net ir toliau lėčiau augant ūkiui, kaip prognozuojama, Kinija vartos vis daugiau gamtos išteklių.
Vis dėlto ši valstybė kelia nerimą, ypač besivystančiose šalyse, daugiausia dėl to, kad finansų rinkos įtikino save, jog Kinijos ekonomika ne tik lėtėja, bet ir krinta nuo skardžio. Daugelis Vakarų šalių analitikų, ypač dirbančių finansų įstaigose, 7 proc. Kinijos BVP prieaugį laiko politine klastote. Greičiausiai jų neįtikins net naujausia TVF patvirtinta 6,8 proc. prognozė. Ekspertai rodo į statistiką plieno, anglių ir statybų sektoriuose, kurie kai kuriuose Kinijos regionuose išties žlunga, ir į šalies eksportą, kuris auga gerokai lėčiau nei praeityje.
Tačiau kodėl skeptikai tiki vyriausybės pateiktais prastais statybų ir plieno gamybos skaičiais, atspindinčiais atitinkamai 15 ir 4 proc. nuosmukį, bet atmeta oficialius duomenis, rodančius 10,8 proc. prieaugį mažmeninio pardavimo sektoriuje?
Viena priežasčių yra finansininko George’o Soroso refleksyvumo koncepcija. Jis jau daug metų tvirtina, kad finansų rinkos gali susidaryti netikslių lūkesčių ir paskui pagal juos keisti tikrovę. Tai visiškai prieštarauja procesui, aprašytam vadovėliuose ir taikomam ekonominiuose modeliuose, kurie visada daro prielaidą, kad finansiniai lūkesčiai prisitaiko prie tikrovės, o ne atvirkščiai.
Klasikiniame refleksyvumo pavyzdyje Kinijos akcijų rinkų pakilimui virtus liepos mėnesio nesėkme, vyriausybė įliejo 200 mlrd. JAV dolerių, bandydama palaikyti kainas, o paskui šiek tiek devalvavo anksčiau stabilų juanį. Finansų analitikai beveik visuotinai išjuokė šią politiką ir griežtai sukritikavo kinų valdžią, kad ši atsisakė ankstesnių pretenzijų įgyvendinti į rinką orientuotas reformas. Akivaizdžiai karštligiški vyriausybės veiksmai įvertinti kaip įrodymas, kad Kinijos padėtis kur kas keblesnė, nei ji pripažino.
Šis įsitikinimas sparčiai tapo realybe, kai rinkos analitikai ištrynė ribą tarp sulėtėjusio augimo ir ekonominio kolapso. Pavyzdžiui, rugsėjo viduryje privačiojo sektoriaus pramonės pasitikėjimo rodikliui (PMI) nukritus iki 47 punktų, padėtis apibūdinta maždaug taip: „Rodiklis atspindi [gamybos] sektoriaus mažėjimą septynis mėnesius iš eilės.“
Iš tiesų tuo laikotarpiu Kinijos gamyba augo 5–7 proc. Tariami įrodymai buvo klaidingi, nes 50 punktų yra PMI rodiklio skiriamoji riba ne tarp augimo ir recesijos, o tarp augimo greitėjimo ir lėtėjimo. Per trejus metus nuo PMI įkūrimo daugiau nei 19 mėnesių jo vertė buvo žemiau nei 50, o Kinijos gamyba augo vidutiniškai 7,5 proc.
Po 2008 m. pasaulis suprato, kaip pavojingai finansiniai lūkesčiai gali susisieti su politinėmis klaidomis ir nuosaikias ekonomines problemas paversti rimtomis katastrofomis.
Tokie perdėti vertinimai pakirto pasitikėjimą Kinijos politika itin pavojingu metu. Šalis išgyvena sudėtingą pereinamąjį laikotarpį, apimantį tris kartais vienas kitam prieštaraujančius tikslus: sukurti rinka grįstą vartotojų ekonomiką, reformuoti finansų sistemą, taip pat užtikrinti tvarkingą lėtėjimą išvengiant ekonominio kracho, kuris dažnai ištinka restruktūrizuojant pramonę ir liberalizuojant finansus.
Norint sėkmingai suvaldyti šį trigubą planą būtina sumaniai derinti prioritetus, o tai bus gerokai sunkiau, jei kinų politikai praras tarptautinių investuotojų arba, dar svarbiau, šalies piliečių ir įmonių pasitikėjimą.
Kaip rodo istorija, uždaras ekonominio nestabilumo, devalvacijos ir kapitalo nuotėkio ratas nuvertė ne vieną iš pažiūros nenugalimą režimą. Ko gero, tai paaiškina paniką, kuria dvelktelėjo po nestiprios, bet visiškai netikėtos juanio devalvacijos.
Tačiau pastaruoju juanis stabilizavosi, o kapitalo nuotėkis stabtelėjo, kaip rodo geresni, nei tikėtasi, spalio 7 d. Kinijos liaudies banko paskelbti rezervų duomenys. Galima daryti prielaidą, kad vyriausybės politika pamažu pereiti prie rinka grindžiamo valiutos kurso buvo įgyvendinta geriau, nei visuotinai manoma. Net priemonės akcijų rinkai paremti dabar nebeatrodo tokios kvailos, kaip manyta liepą.
Trumpai kalbant, nuomonė apie Kinijos ekonomikos valdymą per pastaruosius kelis mėnesius pasitaisė. Tikriausiai šaliai pavyks išvengti finansinio žlugimo, kurio baimintasi vasarą. Jei taip, turėtų stabilizuotis ir kiti augantys ūkiai, priklausomi nuo Kinijos ekonomikos būklės prognozių.
Po 2008 m. pasaulis suprato, kaip pavojingai finansiniai lūkesčiai gali susisieti su politinėmis klaidomis ir nuosaikias ekonomines problemas paversti rimtomis katastrofomis – iš pradžių JAV, o paskui ir euro zonoje. Būtų ironiška, jei paaiškėtų, kad Kinijos komunistų vadovai geriau nei Vakarų laisvųjų rinkų adeptai išmano refleksyvias kapitalizmo sąveikas, siejančias finansus, tikrąją ekonomiką ir valdžią.
