Po truputį artėja rinkimai, partijos pradeda kurti savo programas. Dalis rinkėjų besidairydami, ką politinės organizacijos siūlo per šiuos rinkimus, ironiškai pakomentuos: koks skirtumas, už ką balsuoti, vis tiek politikai pažadų niekada nesilaiko.
Tačiau ekonomikos politikos tragedija yra ne pažadų netesėjimas. Jei politikai įvykdytų viską, ką yra išvardiję per rinkimus, padėtis nebūtinai pagerėtų, nes jie prižada labai daug ir abejotinos kokybės dalykų. Žalingiausios situacijos susidaro tuomet, kai politikų siūlomos priemonės yra įgyvendinamos, bet jos sprendžia neegzistuojančias problemas, per daug kainuoja, prieštarauja vienos kitoms, kai jomis neįmanoma pasiekti norimo tikslo arba pasiekiami priešingi, nei tikimasi, rezultatai. Ko kiekvienas rinkėjas turėtų paklausti politiko, norėdamas įsitikinti, kad jo pažadų vykdymas ne pakenks, o padės pačiam rinkėjui ir aplinkiniams?
Pirmiausia, verta pasiteirauti, ar to iš tikrųjų reikia? Norėdami būti svarbūs politikai dažnai pradeda spręsti problemas, kurių nėra arba kurių tiesiog neįmanoma pašalinti priėmus dar vieną teisės aktą. Galbūt keliamą tikslą galima pasiekti ne nauju įstatymu, o privačia žmonių iniciatyva (pavyzdžiui, privačiojo verslo sprendimais, bendruomenine pagalba ar parama, visuomenės akcijomis, iniciatyvomis ir pan.) arba jau egzistuojančiais teisės aktais? Jei jie neveikia, kokia garantija, kad veiks nauji?
Politikai mėgsta sukurti įspūdį, esą jų pasiūlymai yra per daug sudėtingi, kad juos suprasti ar jais abejoti galėtų paprasti rinkėjai.
Ne mažiau svarbus klausimas – kiek tai kainuos? Nors valstybės biudžetas neguminis, politikai dažnai prigalvoja priemonių, nuosekliai neįvertinę, kiek jos kainuoja mokesčių mokėtojams. Mėgstamas paaiškinimas, kad pasiūlymas nieko nekainuos arba kad už tai sumokės valstybė, tėra akių dūmimas. Valdžia pati nieko neaugina ir negamina. Ji gyvena tik iš mokesčių mokėtojų, t. y. mūsų visų, pinigų. Bet koks pasiūlymas – nuo dviračio tako iki naujo reguliavimo – kainuoja. Galbūt yra svarbesnių tikslų, kuriuos galima įgyvendinti naudojant mokesčių mokėtojų pinigus? O galbūt yra pigesnių būdų, kaip spręsti konkrečią problemą?
Išsiaiškinus, kiek tai atsieis, verta pasidomėti, kas už tai mokės? Šis klausimas susijęs ne tik su pasiūlymo nauda ir kaina, bet ir su teisingumu. Kad valstybė galėtų duoti Petrui, prieš tai ji turi paimti iš Jono, t. y. arba iš mūsų visų, arba iš dalies mokesčių mokėtojų. Mokės visi ar tik gaunantys naudos? Ar teisinga, kad už dalį naudos gavėjų sumokės visi? Kokiomis lėšomis tiksliai bus finansuojamas šis pasiūlymas? Ar dėl to turės padidėti mokesčiai, gal reikės daugiau skolintis, o gal bus mažinamos kitos valdžios išlaidos? Kurios? Jei politikas neturi atsakymų į šiuos klausimus, tai rodo, kad jis savo idėjos nėra tinkamai apgalvojęs.
Kitas žingsnis vertinant pasiūlymą yra išsiaiškinti, kam tai padės? Politiniai sprendimai retai kada būna naudingi visiems. Kaip svarbūs visiems pristatomi pasiūlymai paprastai yra orientuoti tik į konkrečią žmonių grupę. Verta įsitikinti, ar nėra taip, kad deklaruodamas savo visapusišką gerumą politikas iš tikrųjų atstovauja konkrečiai interesų grupei, versdamas visus kitus už tai sumokėti. Be to, tikrieji naudos gavėjai ne visada būta tie, kurie pristatomi pasiūlyme.
Paskutinis svarbus klausimas – kam tai pakenks? Neretai nauji įstatymai padaro žalos, apie kurią net nebuvo pagalvota. Bet koks apmokestinimas, reguliavimas, draudimas ar subsidija, nors gali atnešti naudos vieniems, tačiau pakenkia kitiems. Ar tikrai teisinga, kad siekiant pagerinti vienų padėtį suvaržomi kiti? Ar žala nebus didesnė nei nauda? Galiausiai, kas prisiims atsakomybę, jei šis pasiūlymas neveiks? Jei politikas teigia, kad jokių neigiamų padarinių nebus, jis arba neįsigilinęs, arba meluoja.
Politikai mėgsta sukurti įspūdį, esą jų pasiūlymai yra per daug sudėtingi, kad juos suprasti ar jais abejoti galėtų paprasti rinkėjai. Tačiau net sudėtingiausio pasiūlymo rimtumą galima išmėginti užduodant paprastus klausimus. Kuo abstraktesnis, kuo mažiau tikslus ir kuo labiau suveltas atsakymas į jūsų užduodamus klausimus – tuo didesnė tikimybė, kad sumanymas yra neapgalvotas, diletantiškas ir dėl to geriausiu atveju – nenaudingas, o blogiausiu – žalingas.
Net pusė dirbančio žmogaus pajamų nukeliauja mokesčiams. Tai per didelė dalis, kad į politikų pažadus ir pasiūlymus galėtume žiūrėti pro pirštus, – taip daryti tiesiog per brangu. Kritinis mąstymas yra svarbiausias rinkėjo ginklas prieš piktnaudžiavimą politikoje ir švaistymą valdžioje. Tad, kai politikas atsakinės į jūsų klausimus, prie kiekvieno iš jų dar pasiteiraukite: iš kur tai žinote?
