Milijoniniai užsienio investuotojų ieškiniai pateikiami prieš valstybes tarptautiniuose arbitražuose. Ko prašo investuotojai tokiose bylose? Atlyginti prarastą verslo rinkos vertę ar tik išlaidas, kurias patyrė investuodami? Kaip tokie reikalavimai yra grindžiami?
Tai suprasti svarbu tiek Lietuvių investuotojams užsienyje, tiek Lietuvos valstybės institucijoms susidūrus su užsienio investuotojų ieškiniais. Lietuvos investuotojai pirmiausia turėtų pasitikrinti, ar jų investicijos užsienio šalyje apskritai yra saugomos, o, kilus nemalonumams, turėtų žinoti, ko iš valstybės arbitraže gali prašyti. Tuo tarpu valstybinėms institucijoms svarbu žinoti, ar užsienio investuotojo prašymas gali būti realus ir pagrįstas.
Lietuvos patirtis arbitražo bylose prieš investuotojus padeda atsakyti į šiuos klausimus. Pavyzdžiui, Norvegijos investuotojas „Parkerings-Compagniet AS“ iš Lietuvos siekė prisiteisti 20,4 mln. eurų, o Italijos investuotojo Luigiterzo Boscos ieškinys Lietuvai siekė net 207 mln. eurų. Nė vienoje iš šių bylų investuotojai negavo, ko buvo prašę, tačiau privalu žinoti, kodėl arbitražo teismai atsisakė šias sumas priteisti.
„Parkerings“ valdoma UAB „Baltijos parkingas“ sudarė sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe dėl parkavimo sistemų Vilniuje plėtros. Sutarties pagrindu „Baltijos parkingas“ turėjo teisę įrengti dešimt automobilių stovėjimo aikštelių ir valdyti jas koncesijos pagrindu. Dar nepradėjus aikštelių statybų Vilniaus miesto savivaldybė sutartį nutraukė. „Parkerings“ teigė, kad dėl to jos valdoma bendrovė „Baltijos Parkingas“ neteko vertės ir prašė iš Lietuvos priteisti prarasto verslo rinkos vertę. „Parkerings“ skaičiavimais, prarasto verslo vertė siekė 20,4 mln. eurų. „Parkerings“ ieškinį arbitražo teismas atmetė ir pripažino, kad Lietuva investuotojo nediskriminavo, nuosavybės nenusavino, tarptautinių teisingumo bei protingumo standartų nepažeidė. Taigi, negalėjo būti jokios kalbos apie nuostolių atlyginimą.
Nors „Parkerings“ byloje arbitražo teismas investuotojo reikalavimus atmetė, apskritai investuotojo prašymas kompensuoti prarastą ar sumažėjusią jo investicijų rinkos vertę arbitraže yra įprastas ir gali būti sėkmingas. Dažnai prarastų investicijų rinkos vertė skaičiuojama pasitelkiant diskontuotų pinigų srautų metodą, kurio esminis iššūkis – tinkamai pagrįsti prarastus pinigų srautus. „Parkerings“ šią užduotį lengvino aplinkybė, kad parkavimo paslaugos yra sąlyginai stabilus verslas. Kita vertus, pastangas įrodyti prarastas pajamas sunkino tai, kad sutarties nutraukimo metu „Parkerings“ nebuvo pradėjusi statyti nė vienos iš 10 sutartų parkavimo aikštelių.
L. Bosca 2004 m. dalyvavo AB „Alita“ privatizavimo konkurse, jį laimėjo, tačiau derybų dėl sutarties metu buvo iš jo pašalintas. Lietuvos teismai, o vėliau ir arbitražo teismas, pripažino, kad tai buvo padaryta neteisėtai. Lietuvos teismai L. Bosca priteisėi 1,6 mln. litų išlaidų, kurias Italijos investuotojas patyrė dalyvaudamas privatizavimo konkurse. Arbitraže L. Bosca prašė daugiau – priteisti virš 200 mln. eurų, kuriuos L. Bosca būtų uždirbęs, jeigu būtų įsigijęs AB „Alita“. Arbitražo teismas reikalavimą visiškai atmetė ir pripažino, kad L. Bosca neįrodė, kad jei sutartis būtų buvus sudaryta, jis būtų uždirbęs 200 mln. eurų pelno. Taigi, L. Bosca turėjo teisę tik į patirtų išlaidų atlyginimą, kurias Lietuvos teismai jau buvo atlyginę.
„Parkerings“ bei L. Boscos bylos prieš Lietuvą pateikia kelias išvadas, į kurias investuotojams bei valstybei naudinga būtų atsižvelgti. Pirmiausia, jeigu pažeidimo metu verslas dar pradinėje plėtros stadijoje, pavyzdžiui, statybos dar nepradėtos („Parkerings| atvejis) arba sutartis dar nesudaryta (L. Bosca atvejis), investuotojo reikalavimas atlyginti prarastą verslo vertę – įmanomas, bet paprastai sunkiau įrodomas. Tokiu atveju realiausiai priteistini nuostoliai yra investuotojo turėtos tiesioginės išlaidos (sutarties, investicijų projekto rengimo išlaidos ir pan.) Antra, skaičiuojant prarasto verslo rinkos vertę, svarbu – tinkamai pagrįsti pinigų srautus, kuriuos verslas būtų uždirbęs. Idealiu atveju, pinigų srautai turėtų būti prognozuojami remiantis ankstesnių metų veiklos rezultatais. Jeigu verslas nėra pradėjęs uždirbti pajamų („Parkerings“ atvejis), prognozės paprastai atliekamos įvertinant verslo planą, atliekant rinkos tyrimą bei atsižvelgiant į investuotojo finansinius rezultatus kitose panašiose veiklose ir pan.
Užsienio investuotojų bylos prieš Lietuvą tėra tik kelios iš šimtų kitų bylų prieš valstybes, kuriose išaiškinti investuotojų apsaugos standartai, galimybės atlyginti investuotojų patirtą žalą. Lietuvos investuotojams užsienyje pravartu žinoti, kokios apsaugos galėtų tikėtis kilus nemalonumams investicijų šalyse, o Lietuvos valstybės institucijoms svarbu bent preliminariai įvertinti, kurie užsienio investuotojo reikalavimai yra realūs, o kurie panašesni į būrimą iš kavos tirščių.
