Iš kur atsiranda tas kartėlio ir nusivylimo jausmas, kai politikai ir politinės partijos iškrečia ką nors nemalonaus? Kodėl Liberalų sąjūdžiui patyrus moralinį fiasko ir sukėlus skandalą daugelį žmonių apniko jausmas, kad niekuo nebegalima pasitikėti politikoje, išskyrus partinius naujadarus ir dar nieko nenuveikusius (vadinasi, ir nespėjusius susikompromituoti) politikus?
Todėl, kad iš jų per daug tikimasi. Todėl, kad smarkiai nusiviliame tada, kai esame linkę perdėtai poliarizuoti pasaulį arba į kairę ir dešinę dalydami moralinius ir politinius kreditus, arba skubėdami nurašyti visus, kurie tik patenka į mūsų juodai baltą socialinę ir politinę optiką. Todėl, kad nusivylimo tikrove problema neretai yra ne tiek pati tikrovė, kiek mūsų suvokimas.
Kaip suvokiame politiką, politikus ir partijas? Lietuvoje tebesiblaškoma tarp idealizuoto ir visiškai sumenkinto politikos veikėjų ir procesų suvokimo: arba dalis politikų (ir ypač partijų vadai, su kuriais jos tapatinamos) laikomi jei ir ne šventaisiais, tai bent jau vertais pasitikėjimo žaidėjais, kurie yra tokie turtingi ir sėkmingi, kad tiesiog negali turėti žmogiškų silpnybių ir patirti silpnumo akimirkų, arba visi laikomi vagimis, menkystomis ir niekšais, kol neįrodyta priešingai (iš tokios prielaidos niekaip neseka, kad kada nors ir bus įrodyta).
Iš čia kyla kitas klausimas: kodėl Lietuvoje politikas gimsta ir miršta taip greitai? Juk matome, kaip ji(s) išnyra iš niekur ir netrukus keliauja atgal į niekur (it Renesanso Italijos samdinių kariuomenių vadas – il condottiere). Kita vertus, kodėl taip greitai politikas sunaikinamas? Ar esame žiaurus kraštas, kuriame visiškai nesigailima žmogaus, nors ir turinčio galių? Ar tiesiog sunaikiname bet kokį žmogišką ir asmeninį santykį su politikais, laikydami juos viso labo tik tam tikromis figūromis, daiktais ar dekoracijomis, kurias politikos scenoje sudėlioja ir vėl nurenka jų vadai bei viešoji nuomonė?
Manau, kad priežastys slypi kitur, nes iki šiol kalbėjome apie padarinius. Pirma ir didžioji priežastis – visiškai žlugęs autoritetas ir kriterijai. Tokio pagreitėjusio gyvenimo, suintensyvėjusių baimių ir moraliai neutralaus vienas kito vartojimo krašte kaip Lietuva (šiuo požiūriu pranokstame bet kurią Vakarų Europos šalį) išnyko ne tik autoritetai, bet ir jų atpažinimo bei įvertinimo kriterijai.
Šiandien autoritetas yra „klikų“ skaičius ir TV ekrano laiko kiekis, reitingas ir buvimas viešumoje, net jei jis yra atsitiktinis ir visiškai beprasmis, kaip įvairių švenčių, pristatymų, balių ir kitų tuštybės mugių situacijose. Tiesiog nėra žmonių, kurių dorybės, asmenybė, veikla ir moralinė biografija būtų kaip nors vertinama, – paisoma tik būsimos sėkmės po laimėto interviu, kadrų ir „klikų“ dažnio arba gebėjimo į vieną vietą sutelkti kaip galima daugiau atpažįstamų veidų, skandalingų istorijų ir jų keliamų asociacijų.
Todėl galime atsisveikinti su tokiais dalykais, kaip autoritetingų, ekspertizės galią turinčių ir sykiu norą tapatintis ir sekti keliančių asmenų rinkimas į aukštas pozicijas politikoje (arba akademiniame gyvenime). Kažkada žmonės jautė charakterio ir asmenybės – dar tiksliau sakant, vertybių ir dorybių reprezentacijos, – svarbą; o dabar viską lemia sėkmės projekcija, padarytas įspūdis, masinio dėmesio užkariavimas ir sėkmingas tokios prekės pardavimas. Kitaip tariant, rinkodara. Nes politikas yra prekė. Lygiai kaip ir jo programa – tiksliau kalbant, retorikos, kūno kalbos ir įvaizdžio visetas, kurį šiandien vis dar painiojame su pažiūromis ir idėjomis (nes pastarųjų politikai seniai nebeturi).
O jei nemaloni tiesa būtent tokia, ir politika yra prekė, gal užtenka save apgaudinėti ir pasakoti širdį draskančias istorijas apie jaunąją kartą, jos nusivylimą, politinę apatiją ir panašiai? Esi prekė, kuri paseno, susidėvėjo arba pasirodė esanti brokuota, nes fiasko patiriantis politikas yra ne kas kita, kaip prekė su broku, kurio pirkdami mes, aiman, nepastebėjome. Todėl ir reikia ją skubiai keisti kita.
Žmogus politikoje šiandien sukuriamas ir sunaikinamas per naktį.
Tuo naudojasi visi: valstybės jėgos žinybos, verslo bendrovės, politinis elitas. Žmogus politikoje šiandien sukuriamas ir sunaikinamas per naktį. Veikiausiai todėl, kad tokio politikos komodifikavimo, t. y. pavertimo preke, ir kartu politikų virtimo žiniasklaidos konstrukcijomis situacijoje apsinuogina paprastas gyvenimo faktas – niekas nebėra tvaru ir niekas negali ilgai tęstis tokioje politikoje. Įskaitant ir nusivylimą, kuris tampa rinkos dalimi. Nusiviliame ne žmogumi, kuris išdavė save ir savo gyvenimo kryptį, o mūsų lūkesčių nepateisinusia ir mūsų verslo bendrovės (t. y. politinės partijos, kuri iš esmės yra tas pats) reitingus numušusia preke.
Tad neliūdėkime! Eikime apsipirkti! Gyvenimas puikus! Ir jis tęsiasi!
