Vasara daugumai moksleivių ir mokytojų reiškia atostogas. Tačiau daliai lenkiškų mokyklų tai tėra pertrauka kovojant dėl jų išsaugojimo. Mokyklų tinklo reorganizacijos pabaiga keturiolika Vilniaus ir Vilniaus krašto tautinių mažumų mokyklų užklupo netikėtai. Šios švietimo įstaigos pramiegojo akreditacijos procesą ir dabar joms gresia būti pertvarkytoms prieš jų pačių valią. Būtent tai, pavyzdžiui, nutiko su Joachimo Lelewelio gimnazija, kuriai leista tapti ilgąja gimnazija su sąlyga, kad ji atsisakys savo pastato Antakalnyje ir persikels į Žirmūnus.
Tai, be abejo, sukėlė Lietuvos lenkų pasipiktinimą. Įvyko ne vienas protestas prie Vyriausybės, prezidentūros ir Vilniaus miesto savivaldybės. Iš pirmo žvilgsnio visa tai galima nurašyti kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) suorganizuotą viešųjų ryšių akciją, skirtą etninei įtampai didinti ir savo reitingams prieš artėjančius Seimo rinkimus kelti. Kita vertus, peržvelgus Lietuvos lenkų nepriklausomą viešąją erdvę – tinklaraščius, interneto portalus, radiją, socialinius tinklus, matyti, kad mokyklų pertvarka nepatenkinti ir su LLRA nesitapatinantys lenkai.
Svarbu atminti, kad tai ne pirmas atvejis, kai Lietuvos lenkai piktinasi valdžios veiksmais dėl lenkiško švietimo. Užtenka prisiminti 2011 m. priimtą naująją Švietimo įstatymo redakciją, pagal kurią suvienodintas lietuvių kalbos valstybinis egzaminas lietuviškoms ir tautinių mažumų mokykloms. Problemiškas ne pats sprendimas, bet pereinamojo laikotarpio nebuvimas. Tuomečiams vienuoliktokams reikėjo per dvejus metus atidirbti visas pamokas, kurių jie neturėjo per pastaruosius dešimt metų dėl mažesnio lietuvių kalbos pamokų skaičiaus tautinių mažumų mokyklose. To padaryti fiziškai neįmanoma. Tad moksleivių tėvai, tikėdami, kad LLRA galės pakeisti egzamino tvarką, balsavo už šią partiją 2012 m. Seimo rinkimuose – taip padidino jos reitingus ir leido jai pirmą kartą istorijoje Seime suformuoti savo frakciją. O naujoji egzamino tvarka paskatino daug moksleivių nesivarginti su lietuvių kalba ir dar labiau pagausinti į užsienį išvykstančių studijuoti gretas.
Kol kas šalies politikai ir viešoji erdvė daugiausia akcentuoja tik socialines ir ekonomines Lietuvos lenkų problemas.
Šio komentaro tikslas nėra atskleisti, kuri pusė (ne)teisesnė šiuose ginčuose. Daug svarbiau pateikti platesnę įžvalgą, kuri būtina norint sureguliuoti Lietuvos valstybės santykius su vietos lenkais. Minėti pavyzdžiai rodo, kad Lietuvos lenkams švietimas jų gimtąja kalba yra vienas jautriausių klausimų politinėje darbotvarkėje. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Pernai publikuoto Mykolo Romerio universiteto tyrimo apie Lietuvos lenkų tapatybę rezultatai parodė, kad 37 proc. lenkų švietimas yra esminis klausimas.
Šiems žmonėms labai svarbu išlaikyti ir puoselėti lenkų kalbą bei kultūrą: 38,7 proc. teigia, kad jiems svarbiausia išsaugoti savo papročius ir kultūrą, 41,7 proc. – turėti Tautinių mažumų įstatymą, garantuojantį tam tikras mažumų teises. Vietos lenkai suvokia, kad nėra etniniai lietuviai, ir jie identifikuojasi su Lietuvos lenkų kultūra.
Tad, jei šalies politinis elitas rimtai nusiteikęs spręsti Lietuvos lenkų problemas, jis turės atsižvelgti ir į jų kultūrinius interesus. Kol kas politikai ir viešoji erdvė daugiausia akcentuoja tik socialines ir ekonomines Lietuvos lenkų problemas. Esą bėdų kyla dėl Vilniaus krašto ekonominio atsilikimo, menkos vietos lenkų integracijos į šalies visuomenę ir silpno lietuvių kalbos mokėjimo.
Toks požiūris tik iš dalies gali padėti išspręsti Lietuvos lenkų problemas. Nemaža jų bendruomenės dalis dėl nerealizuotų kultūrinių teisių ir toliau liktų nepatenkinta šalies valdžia, o tai keltų etninę įtampą ir neigiamai paveiktų Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Todėl valdžia turi ne tik gerinti Vilniaus krašto ekonominę padėtį, bet ir užtikrinti galimybes vietos lenkams puoselėti savo kultūrą ir gauti kokybišką lenkišką švietimą. Dabar šios sritys apleistos. Su tam tikromis išimtimis Lietuvos lenkų švietime ir kultūroje dominuoja LLRA, kuri per šias sritis skleidžia lenkišką nacionalizmą ir skatina apie Lietuvos lenkus mąstyti kaip apie getą.
Kad pakeistų šią padėtį, pati valstybė ir pagrindinės politinės partijos turi praktiniais veiksmais parodyti pripažįstančios Lietuvos ir ypač Vilniaus krašto daugiakultūriškumą, matančios tai kaip puoselėtiną vertybę, taip pat kad LLRA nėra vienintelė politinė jėga, kuri rūpinasi Lietuvos lenkų interesais. Jie pradės jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais tik tada, kai valstybė rūpinsis ne tik jų socialine ir ekonomine padėtimi, bet ir kultūra bei švietimu. Deja, politikoje dar nėra jėgos, kuri savo programa ir veiksmais apimtų visas šias sritis.
