Šią vasarą draugų iš Kijevo paklausta, kuo gyvena Vilnius, atsakymą radau greitai. Pastaruosius kelis mėnesius, sakau, nuo tilto kėlėm skulptūras. Draugai patenkinti juokiasi, nes tai patvirtina seną jų teoriją, kad mėgstamiausia lietuvių veikla – kurti dramą iš nieko.
Neįsižeidžiu. Drama nėra jau taip blogai. Niautis laikraščių, portalų ar feisbuko puslapiuose dėl vienaip ar kitaip apdirbtų metalo ar akmens gabalų neabejotinai geriau, nei imtis vandalizmo (rugpjūčio viduryje „ortodoksų aktyvistai“ įsiveržė į parodą Maskvoje ir sunaikino kelis septintajame dešimtmetyje sukurtus garsaus Rusijos menininko darbus), keikti savo šalį arba tyliai kontempliuoti savižudybę.
Vilnius – mažas miestas, ir kiekvienas objektas tampa viso miesto, net šalies reikalu. Žaliojo tilto skulptūrų klausimas buvo susipynęs su politika, o „Krantinės arka“ apskritai unikali, nes neliečia nė vienos iš skausmingų temų: lytiškumo, religijos, tautinės tapatybės. Kaip ji tapo tokių aistrų objektu – sunku suprasti. Bet mums patinka bartis su skulptūromis. Galima įžvelgti ir pliusų.
Turbūt gerai, kad skulptūros tampa žaibolaidžiu mūsų neigiamoms patirtims iškrauti. Garsiai išrėkti „nekenčiu“ tam, ko nesupranti ar nemėgsti. Juk anksčiau to padaryti negalėjome – mūsų mokytojai (neretai ir dėstytojai) reikalavo gėrėtis viskuo, kas įtraukta į programą. Turi degti meile Maironiui ir besąlygiškai žavėtis Čiurlioniu. Jei nesupranti kodėl – paskaityk, jei perskaitei ir vis tiek nesupranti – blogai skaitei, sėsk, dvejetas. Įprotis kultūros lauke statyti ir puoselėti neliečiamųjų altorėlius atsigręžia prieš pačią kultūrą. Nes ten, kur nėra abejonių, nėra ir atradimų. Kur nėra diskusijos – nėra supratimo. Mokyklos suole negalėję pasakyti, kad kas nors nepatiko, negalėjome ir išgirsti nuoširdžios bendraklasio nuomonės, kodėl jam tas pats kūrinys patiko. Taigi, neišmokome suprasti, kaip skirtingai matome tuos pačius dalykus. Todėl matančius kitaip dedame į lentyną „durniai“, arba „priešai“, o tada baramės. Nemalonūs tie emocingi vieši ir privatūs barniai, kuriuose suaugę žmonės tampa užsispyrusiais paaugliais. Tačiau kol nepaleisti kumščiai – gal nieko baisaus nenutinka, ir išsirėkus ateis laikas taikytis? Juo labiau kad publikos keiksmai neišvengiamai tampa tarsi patina ant meno kūrinių – papildomu ir vertingu sluoksniu.
Blogiausia, ką galime daryti dabar, – toliau statyti tuos pačius pusiau realistinius paminklus, kurie nepajėgūs nei nudžiuginti, nei supykdyti, nes yra drungni.
Tokių pavyzdžių Lietuvoje kol kas nedaug, ir visi šiuo tuo panašūs: Eglė žalčių karalienė Palangos Tiškevičių parke, nuogas berniukas šalia M. Žilinsko dailės galerijos Kaune, moters torsas Panevėžio Senvagės skulptūrų parke – visi turėjo nemažai priešų dėl vienos nuobodžios priežasties – nepadoraus nuogumo. Tačiau viena mėgstamiausių mano neapykantos skulptūrai istorijų vyko Danijoje, mažame Holstebro miestelyje. Prieš 50 metų vietos valdžia įsigijo skulptoriaus Alberto Giacometti (1901–1966 m.) skulptūrą. Pirma, kūrėjas – ne danas. Antra – už plonytę vos pusantro metro aukščio mergaitės figūrėlę sumokėta milžiniška suma. Žmonės piktinosi. Vieni garsiai skaičiavo, kiek algų mokytojams buvo galima išmokėti už šiuos pinigus, kiti prie skulptūros nešė greitojo maisto pakuotes ir taip rodė savo nepasitenkinimą tuo, kad miestą puošia bado auka. Tingesniems tiesiog buvo negražu ir nesuprantama. Užaugo nauja karta. A. Giacometti darbas vis brango: rinkos atžvilgiu – pasaulyje, simboline – miestelyje. Štai ji su meile perkelta į garbingiausią senamiesčio vietą – Holstebro mergelė yra tai, kuo kiekvienas didžiuojasi. Kai ją buvo pamėginta pavogti, miestas pastatė mechanizmą, nakčiai ją paslepiantį po žeme. Spėčiau, jis kainavo gerokai daugiau, nei prieš pusšimtį metų sumokėta už pačią skulptūrą.
Taigi barniai su skulptūromis ir dėl jų turi kelis pranašumus: norintys turi kur išlieti savo nepasitenkinimą, atsikratyti mokykloje įsūdytų kompleksų, o kūriniai ir jų autoriai įgyja legendos statusą. Tai naudinga ir valdžiai, nes panirę į ginčus dėl skulptūros pamirštame išties rimtas problemas. Išvada – reikia daugiau skulptūrų, kuriomis galėtume piktintis! Blogiausia, ką galime daryti dabar, – toliau statyti tuos pačius pusiau realistinius paminklus, kurie nepajėgūs nei nudžiuginti, nei supykdyti, nes yra drungni. Mums reikia skulptūrų iš lazerių, šiukšlių, plastiko, akiplėšiškai ryškių ir pabrėžtinai minimalistinių, hiperrealistinių. Visų skirtingų. Kad aistringai bardamiesi pagaliau suprastume: diskutuojame visai ne apie skulptūras, o apie save – kokie esame skirtingi ir kaip įvairiai matome tuos pačius dalykus. Su laiku gal net išmoktume dėl to nebepykti.
