Žodžių junginyje „pabėgėlių krizė“ užšifruota visa šio reiškinio esmė. Pabėgėlis yra nuo karo ar kitos katastrofos bėgantis žmogus. Krizė – ypatinga situacija, gerokai sudėtingesnė nei įprasta problema, todėl su ja susidoroti reikia didžiulių pastangų, sugebėjimų ir valios. Dar kitais žodžiais tariant, pabėgėlių krizė yra moralės ir bendražmogiškų vertybių bei vadybos gebėjimų ir profesionalumo išbandymas.
Nors moralė ir profesionalumas atsidūrė skirtingose jungtuko „bei“ pusėse, dažnai šie žodžiai papildo vienas kitą. Taigi, ką apie mūsų, žiniasklaidos, moralę ir profesionalumą sako pabėgėlių krizė?
Didžiausio Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ interneto puslapyje neleista skaitytojams rašyti komentarų pabėgėlių tema dėl itin agresyvios kai kurių asmenų retorikos, skatinančios rasinę, etninę ir religinę neapykantą. Turinį internete apmokestinęs dienraštis taip pat skelbia, kad dalį iš skaitytojų surinktų lėšų skirs pabėgėliams padedančioms organizacijoms. Moralu? Taip. Profesionalu? Irgi. Pažvelgę į skaitytojų srauto manijos apniktų Lietuvos portalų komentarų skiltis aptiksime, kad žodis „tarakonas“ yra vienas švelniausių epitetų saugumo ar tiesiog geresnio gyvenimo ieškantiems žmonėms apibūdinti.
Kartais galima paslysti, atrodytų, lygioje vietoje. Vienoje paprastai aukštų standartų radijo stočių 800 eurų siekianti preliminari pabėgėlio integravimo Lietuvoje kaina, greičiausiai neturint blogų kėslų, buvo pateikta tarsi mėnesio išmokos suma mūsų šalyje atsidūrusiam svetimšaliui. Pakanka tame kontekste paminėti lietuviškos pensijos ar minimalaus atlyginimo dydį, ir į eterį paleidžiama dar viena nuodų dozė – tai patvirtino tiesioginiame eteryje pasipylę klausytojų skambučiai.
Galbūt nereikėtų pernelyg sureikšminti vieno emigrantams Anglijoje skirto lietuviško portalo, tačiau iš suklastotos peticijos ir populistinės Norvegijos partijos veikėjo pareiškimo sukurptas straipsnis puikiai iliustruoja visuomenės ir žiniasklaidos ligas. Cituoju tik antraštę: „Musulmonai nori uždrausti „Oktoberfest“ šventę. Norvegai siūlo migrantus išsiųsti už poliarinio rato“. Štai jums ir grėsmė, ir kaltieji, ir net sprendimas. Portalo redakcija įsikūrusi Londono priemiestyje, tad, tikėtina, šios antraštės autorius pats yra ekonominis migrantas.
Išryškėja nemenka problema – Lietuvoje profesionali žiniasklaida nyksta, o neribotų interneto galimybių apsvaigintiems entuziastams, be profesionalumo, dažnai trūksta ir vertybių. Laimė, didžiule jėga tapę socialiniai tinklai neatsargų šūvį paleidusiems kritikams kartais kaip reikiant atatranka vožteli į kaktą. Čia išgarsėjo kai kurie politikai ir jų citatos tapo chrestomatinės: „Viskas gerai, turbūt, bet mintys kyla įvairios“ arba „Žmogų iš Afrikos nėra sunku perkelti. Bet kaip iš žmogaus iškelti Afriką?“.
Neįmanoma sugalvoti veiksmingesnio būdo pritildyti feisbuko demagogus, kaip unikalūs reportažai iš pabėgėlių stovyklų ar interviu su Lietuvoje įsitvirtinusiais kitataučiais.
Apmaudu, tačiau moralės pristinga ne tik interneto juokdariams, bet ir profesionaliai žiniasklaidai – ar dėl pagundos manipuliuojant surinkti didesnę auditoriją, ar dėl vis žemiau besileidžiančios atsakomybės kartelės. Sunku pasakyti, kodėl atsvara mėgėjiškumui ar tyčiniam cinizmui tokia menka. Gal kaltas posovietinis mentalitetas, o gal tik per maža rinka? Kad ir kaip būtų, Lenkijoje žiniasklaidos vertybių stuburas atrodo gerokai tvirtesnis nei Estijoje, Lietuvoje ar juo labiau Vengrijoje, kur žurnalistai pabėgėliams kaišioja kojas. Kaip tai pakeisti? Grįžti prie profesionalumo. Tai nesunku, bet kainuoja. Štai čia iniciatyvos galbūt galėtų imtis verslo elitas, apsispręsdamas, ar jų prekės ženklui vieta neetišku pripažintame leidinyje arba informaciją klastojančiame portale.
Kodėl apie šias žiniasklaidos problemas verta kalbėti pabėgėlių krizės fone? Nes tai – išgyvenimo drama, kai patogią būseną keičia nerimas, o užuojautą, žinias ir žmoniškumą nugali instinktai, stereotipai ir baimė. Didelė dalis visuomenės linkusi išsigąsti, ir visuomet atsiras norinčių (politikai šiuo atveju nepralenkiami) ta baime pasinaudoti. Tradicinė žurnalistika turėtų prisiimti atsakomybę ir stengtis šias grėsmes suvaldyti – pasinaudoti šansu atgauti prarastas pozicijas ir į viešąją erdvę sugrąžinti diskusijų, analizės, reportažo žanrus.
Auditorija to laukia, ir dalis žiniasklaidos jau grįžta prie žurnalistikos ištakų – net ir daugiausia kritikos nusipelniusiuose portaluose yra gerų pavyzdžių. Turbūt neįmanoma sugalvoti veiksmingesnio būdo feisbuko demagogams pritildyti, kaip unikalūs reportažai iš pabėgėlių stovyklų ar interviu su Lietuvoje įsitvirtinusiais kitataučiais, kurie lietuviškai kalba taisyklingiau nei dauguma tariamų lietuvybės gynėjų.
