Propagandos srautai iš išorės nemažėja, nors taktikos ir taikiniai kartais kinta. Užtvenkti jų techniškai neįmanoma, – radijo trukdžių laikai jau nugrimzdo istorijon, – ir ačiū Dievui. Tačiau Rusijos skiriamus išteklius smegenims plauti nepatogu net lyginti su kaimynių, tapusių propagandos taikiniais, galimybėmis. Tiesa, įstatymus pažeidę rusiškieji kanalai patyrė juntamų reklamos pajamų nuostolių, tačiau, vertinant mūsų piliečiams daromą žalą, jiems pritaikytos sankcijos tėra lašas jūroje. Lieka skėstelėti rankomis – vargšė mūsų beginklė demokratija, vargšė mūsų bedantė senutė Europa…
Demokratija laikosi ant pilietinių dorybių, o kad dabar neišgyvename pilietinių dorybių pakilimo – tikra tiesa. Ko verti vien naujametės nakties įvykiai Kelne ir tai, kad nei pareigūnai, nei žurnalistai nedrįso tėvynainiams sakyti tiesos, nors tai buvo jų pilietinė pareiga. Pilietinės dorybės iškeistos į abejotinos vertės politinį korektiškumą ir pasėto nepasitikėjimo nuostolius vokiečiams skaičiuoti dar teks ilgai. O gal pas mus kitaip? Gal mūsų žurnalistai nieko nenutyli, dirba itin profesionaliai, o politikai ir pareigūnai visada sako tiesą ir tik tiesą? Jeigu taip būtų, Rusijos užmačios pakirsti mūsų piliečių atsparumą tikriausiai nekeltų rimtesnio pavojaus ir propagandinio fronto kariams anoje pusėje tektų išdalyti atleidimo lapelius.
Ką realiai galėtume priešpriešinti prieš mus naudojamam propagandiniam arsenalui? Profesionali, faktais grįsta žurnalistika, atspindinti įvairias nuomones, apibendrinanti ir tirianti, ieškanti tikslių atsakymų į sudėtingus klausimus. Gražu. Ir negali sakyti, kad tokios žurnalistikos visiškai neturime. Bet tai – intelektualus produktas, kuris beveik nepasiekia pačios pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Gal įmanoma tą intelektualų produktą įvilkti į patrauklų emocinį drabužį? Profesionalumo klausimas. Bet kuriuo atveju tai neturėtų turėti nieko bendra su žurnalistinę etiką pažeidžiančiais propagandiniais metodais.
Antai kolegos Lenkijoje, susirūpinę nacionalinio transliuotojo informacinių laidų kokybe po to, kai „Tiesa ir teisingumas“ faktiškai perėmė jo valdymą. Tarybos užsakymu atliktas tyrimas ir pateikta ataskaita su konkrečiais propagandinių metodų pavyzdžiais, atsiradusiais informacinėse laidose po „reformos“. Ataskaita buvo paviešinta. Įtakingiausios Lenkijoje informacinės programos prarado tūkstančius žiūrovų. Žinutė paprasta – sava propaganda nėra geresnė už svetimą, nes menkina publikos pasitikėjimą sava žiniasklaida. Vis dėlto Lenkijos padėtis labai skiriasi nuo mūsų tuo, kad didelė rinka leidžia išsilaikyti ir aukštesnės kokybės žurnalistikai. O mažos rinkos deformacijos lemia, kad reta kuri žiniasklaidos priemonė brangina vartotojų pasitikėjimą tiek, kad nesusigundytų per viešinimo programas iš savivaldybių ar ministerijų gaunamomis pajamomis. Ar galime tokiu atveju tikėtis kritiškos ar bent jau nešališkos informacijos? Ar esama kokių nors mechanizmų, kurie neleistų peržengti plonytės linijos, skiriančios viešinamą informaciją ir politinę reklamą?
Sava propaganda nėra geresnė už svetimą, nes menkina publikos pasitikėjimą sava žiniasklaida.
Tik apie tai nenorima garsiai kalbėti, kaip ir apie būtiną žiniasklaidos įmonių nuosavybės ir valdymo skaidrumą. Nelabai norima viešai diskutuoti ir dėl žurnalistų bendruomenės savireguliacijos. Girdi, kaip čia dabar aptarinėsi ar kritikuosi savo cecho narių darbus. Brandžiose demokratijose ši tema ne tik nėra tabu, publikacijos apie žiniasklaidos problemas turi intrigos atspalvių ir tikrai randa platų skaitytojų ratą, tačiau svarbiausia – profesinei bendruomenei nuolat primena apie jos vaidmenį visuomenės gyvenime. Negražių faktų nutylėjimas nelieka nepastebėtas, lygiai kaip ir juodų spalvų sutirštinimas. Pasižvalgę lietuviškame žiniasklaidos darželyje ir vienos, ir kitos rūšies nuodėmių rastume pakankamai, o savinieka kartais iki šiol tebelaikoma tiesiog didžiausia profesine dorybe. Tai kas, kad būtent saviniekos sraute lengvai įsipina tikrų už Lietuvos ribų sukonstruotų propagandinių klišių, kurias patys paslaugiai ir tiražuojame.
Dar viena, jau plonesnė, problema – kova už būvį perkaitusioje rinkoje dažnai lemia, kad esminė informacija paskandinama tarp antraeilių smulkmenų, kurios labiau kvepia sensacija. Kova su tokia tendencija primena kovą su vėjo malūnais. Čia kartais ir vienas lauke – karys. Tik vienam sunku ilgai išsilaikyti. Ar gali toks karys pagaliau sulaukti valstybės pagalbos? Gal vis dėlto atsiras bent šiek tiek politinės valios atsispirti lėšų išpurškimo per viešinimo programas pagundai ir ne formaliai, o iš esmės garantuoti paramą per tinkamai organizuotus fondus ir kokybiškai žurnalistikai, ir kultūrinei žiniasklaidai? Ar čia jau tikrai „neįmanoma“ misija? O gal vis dėlto…
