Taip, deja, mūsų įstatymų leidyba kartais atrodo kaip apsvaigęs žmogus, nekoordinuojantis savo judesių. Pavyzdžiui, triukšminga parnerystės įstatymo istorija (ginčai pritilę, nes atostogos, bet galima numanyti, kokie retoriniai mūšiai įsisiūbuos, kai Vyriausybės aprobuotas projektas rudenį bus svarstomas Seime). Kol dar tie mūšiai tik ateities perspektyvoje, pamėginkime sau ramiai atsakyti į keletą klausimų.
Įstatymas, rodos, pradėtas rengti, siekiant priartėti prie „visos Europos“ lygių galimybių įteisinimo srityje. Tik senas tradicijas turinčiose Europos demokratijose gyvuoja ir praktiška samprata, kad žmonės yra lygūs prieš įstatymą, bet nevienodi. Taip pat šeima senojoje Europoje, nežiūrint maištingų septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio tendencijų, tebėra išlaikiusi savo vaidmenį, skirtingai nei nuoseklų valstybinio masto šeimos vaidmens menkinimą išgyvenusioje posovietinėje erdvėje. Liberaliojo įstatymo projekto esmė – galimybė įteisinti bendrą homoseksualių porų gyvenimą. Bet Vyriausybės Seimui teikiamame variante kalbama tik apie heteroseksualių porų partnerystę… Tuomet jau nebeaišku, kam iš viso tas įstatymas. Juk niekas ir dabar netrukdo porai – homoseksualiai, nesusituokusiai ar susituokusiai – sudaryti ūkinės, paveldėjimo ar kitokios sutarties. O gal Lietuvoje trūksta kokių nors teisės aktų tokiems dviejų žmonių susitarimams įteisinti? Gal naujuoju įstatymu norėta reglamentuoti ką nors daugiau, nei ūkinius santykius ar atsakomybės pasiskirstymą? Šiaip ar taip, užčiuopti juridinę tokio įstatymo būtinybę tikrai sunkoka.
Tenka pripažinti, kad konfliktas dėl partnerystės įstatymo ir nėra juridinės prigimties. Iš esmės tai vertybinis konfliktas, apaugęs baimėmis ir lūkesčiais. Taip pat seksualinių mažumų atstovų lūkesčiais nesijausti izoliuotiems, atstumtiems visuomenėje, kurioje gyvena ir dirba. Tiesa, racionalesni iš jų puikiai supranta, kad nei eitynės, nei specialūs įstatymai toje visuomenėje nepagausins atjautos žmonėms, kurie iš prigimties ar dėl patirtų traumų yra kitokie nei dauguma. Gebėjimas atjausti karta iš kartos puoselėjamas pirmiausia visavertėje šeimoje. Sakydama „visavertėje“ turiu omeny šeimą, gyvybingą visuose vertybiniuose lygmenyse: nuo fizinių, esančių skalės apačioje, iki dvasinių tos pačios skalės viršuje. Ir tik tuo atveju, jei aukštesnių lygių vertybės tampa orientyru žemesnėms, šeima įveikia neišvengiamus sunkumus ir tampa tuo židiniu, kuriame auga bendruomenės žmogus, žiūrinti su atjauta į šalia esantį. Bendruomenės žmogus smarkiai skiriasi nuo minios žmogaus, kuris žvelgia į stabą ir noriai paklūsta tiems, kurių rankose brutali jėga, – štai kodėl šeima taip kliuvo komunizmo statytojų eksperimentui. Ano šeimos nuvertinimo padarinius, ko gero, jausime dar ilgai. Patyčios mokyklose – taip pat tolimas aidas epochos, iš kurios paveldėjome vaikų globos įstaigas, labiau primenančias kalėjimą.
Bendruomenės žmogus smarkiai skiriasi nuo minios žmogaus, kuris žvelgia į stabą ir noriai paklūsta tiems, kurių rankose brutali jėga.
O šiandien ir šeimų gyvenimo kasdienybė, ir vaikai su tėveliais eilėse prie psichologų kabinetų, ir, galiausiai, skyrybų statistika verčia manyti, kad visavertė šeima mūsų šalyje jau tapo retenybe. Gal padėtis keičiasi į gera? Norėtųsi turėti vilties. Kitaip nežinia, iš kur visuomenėje galėtų atsirasti daugiau atjautos ir supratingumo. O tuo, regis, suinteresuotos abi – ir liberalioji, ir konservatyvioji visuomenės pusės (išskyrus nebent labai kraštutinius vienokio ar kitokio požiūrio reiškėjus, kurie kraunasi politinį kapitalą būtent eskaluodami konfliktą, o ne ieškodami sprendimų). Bet ar Konstitucijoje įrašyti žodžiai „valstybė globoja šeimas“ kartais nelieka vien tuščia deklaracija? Ar kalbos apie socialiai atsakingo verslo, atsižvelgiančio į vaikus auginančių darbuotojų poreikius, skatinimą nelieka vien kalbomis? Ar neapmokestinamasis minimumas jaunoms šeimoms kartais nėra toks pat pasityčiojimas kaip ir pašalpos bei išmokos? Ar valstybė tikrai rūpinasi šeimoms palankiomis ugdymo programomis darželiuose ir mokyklose?
Kažin, ar sąžiningai atsakę į šiuos ir kitus panašius klausimus vis dar drįstume tvirtinti, kad šeimos apsauga yra mūsų valstybės prioritetas. O gal turėtume pripažinti, kad vaikus auginančios jaunos šeimos Lietuvoje priskirtinos prie labiausiai diskriminuojamų socialinių grupių?
Konstitucijoje yra dar vienas svarbus sakinys: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Tuomet tikriausiai derėtų atsakyti į klausimą, ar teikiamas partnerystės įstatymas, siūlantis įteisinti mažiau atsakingus ryšius kaip alternatyvą šeimos santykiams, stiprina šį pagrindą, ar atvirkščiai?
