Tarptautinis verslas ir žengimas į naujas rinkas tradiciškai pradedamas nuo dukterinės bendrovės užsienio šalyje steigimo. Tai būdinga tiek Lietuvos įmonėms, žengiančioms į užsienį, tiek ir į Lietuvos rinką ateinantiems užsienio investuotojams. Toks pasirinkimas, be abejo, dažnai turi labai aiškias teisines, administracines ir ekonomines priežastis – civilinės atsakomybės apribojimą, aiškesnes ir santykinai paprastesnes biurokratines procedūras, labiau „matomą“ buvimą naujoje rinkoje ir kt. Tačiau tai nėra vienintelis veiklos pradžios užsienyje būdas, o tam tikrais aspektais – net ir ne pats efektyviausias.
Nuolatinė buveinė – tai užsienio įmonės veiklos konkrečioje šalyje išraiška. Kitaip tariant, tam tikra teisėta mokestinė „fikcija“, kai užsienio įmonės veikla šalyje (pavyzdžiui, Lietuvoje), šios veiklos pajamos ir išlaidos, apskaitomos ir apmokestinamos atskirai, lyg tai būtų savarankiška įmonė. Civilinės teisės prasme nuolatinė buveinė – tai ta pati užsienio įmonė, tuo tarpu mokesčių teisės prasme – nuolatinėje buveinėje uždirbtas pelnas apskaitomas ir apmokestinamas atskirai nuo kitų, su nuolatinės buveinės veikla nesusijusių užsienio vieneto pajamų. Nuolatinė buveinė paprastai registruojama tik valstybės, kurioje vykdoma veikla, mokesčių administratoriuje, nekeliami reikalavimai ją registruoti įmonių registruose kaip užsienio įmonės filialą, sudaryti ir viešai skelbti jos finansinę atskaitomybę (paprastai teikiamos tik mokesčių deklaracijos, kurios nėra viešai prieinami dokumentai).
ES teisė užtikrina, kad įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvėmis ir garantijomis bendrijoje įmonės gali naudotis nepriklausomai nuo to, kokia forma įsisteigia, vykdo veiklą. Nemaža dalis (nors tikrai ne visi) teisinių ir komercinių nuolatinės buveinės ir dukterinės bendrovės skirtumų gali būti sprendžiami teisiniais ar rinkodaros instrumentais: sutartinės civilinės atsakomybės ribojimais sutartyse, atstovavimu įmonės interesams per įgaliotus darbuotojus ar kitus atstovus, tiksline verslo komunikacija, prekių ženklų, o ne juridinių pavadinimų naudojimu ir pan. Dažnu atveju ir taip juridinio vieneto pavadinimas turi mažai bendro su jo naudojamais prekių ar paslaugų ženklais, prekių ar paslaugų atpažįstamumu. Nors licencijuojamos veiklos atvejais vien nuolatinės buveinės registracijos gali ir nepakakti, dukterinės bendrovės ar filialo šalyje neturėjimas paprastai visiškai netrukdo užsienio įmonei šalyje registruotis darbdaviu ir įdarbinti darbuotojus, registruotis PVM mokėtoja, įsigyti veiklai reikalingą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, sudarinėti sandorius.
Esminiai nuolatinės buveinės privalumai, palyginti su dukterinės bendrovės steigimu, galėtų būti šie:
– nuolatinė buveinė registruojama greičiau ir paprasčiau, trumpiau trunkantys ir pigesni formalumai, nėra minimalaus kapitalo reikalavimo, nereikalingas notaro dalyvavimas;
– nuolatinės buveinės veiklos rezultatai (kai nėra registruojamas filialas) atsispindi tik mokesčių administratoriui teikiamose deklaracijose ir pačios užsienio bendrovės, o ne atskirose filialo ar dukterinės bendrovės finansinėse ataskaitose;
– bendrovės turto perdavimas nuolatinei buveinei ir jos sugrąžinimas iš nuolatinės buveinės pagal Lietuvoje galiojančio Pelno mokesčio įstatymo nuostatas nėra sandoris tarp susijusių asmenų, jam netaikomi turtinio įnašo formalizavimo ar perleidimo (pardavimo) už rinkos kainą reikalavimai;
– jeigu užsienio įmonė turimas akcijas priskiria ir valdo per Lietuvoje registruotą nuolatinę buveinę, jos gaunami dividendai apmokestinami kaip tarp Lietuvos įmonių mokami dividendai (įskaitant galimybę užskaityti ar susigrąžinti nuo tokių dividendų išskaičiuotą mokestį, kai turima akcijų dalis Lietuvos įmonėje nesiekia 10 proc., dėl ko tiesiogiai užsienio vienetui išmokami tokie dividendai Lietuvoje būtų apmokestinami);
– nuolatinės buveinės uždirbto pelno išmokėjimas užsienio įmonei nėra laikomas dividendų skirstymu, todėl papildomai išmokėjimo momentu Lietuvoje neapmokestinamas;
– nuolatinės buveinės veikla gali būti lanksčiau finansuojama užsienio bendrovės akcininkų ar kitų grupės įmonių skolintu kapitalu, nes jos mokamos palūkanos mažina nuolatinės buveinės Lietuvoje apmokestinamą pelną ir nuolatinėms buveinėms nėra taikomos plonosios kapitalizacijos taisyklės (nuosavo ir kontroliuojamojo skolinto kapitalo santykio apribojimas).
Suprantama, nuolatinės buveinės registravimas nėra universalus ir visiems atvejams vienodai tinkantis sprendimas, o ir nurodyti privalumai dažnai efektyviausiai išnaudojami tik sutapus eilei teisinių ir ekonominių aplinkybių, esant pakankamai lanksčiam verslo modeliui. Tačiau, vis dėlto, Lietuvoje nuolatinės buveinė kaip veiklos forma, su retomis išimtimis, kol kas dažniau vertinama ne kaip galima alternatyvi, tikslingai pasirenkama veiklos vykdymo forma, o tik kaip mokesčių administratoriui suteiktas instrumentas „gaudyti“ veiklos šalyje tinkamai neįregistravusias užsienio įmones.
