„Nenorėjau dirbti, bet dabar tikrai nedirbsiu“, „Darbo kodeksas – tai mūsų Pilėnai“, „Baudžiavai – ne“. Šie skambūs šūkiai lydėjo rugsėjį vykusį profsąjungų mitingą prieš naująjį socialinį modelį ir Darbo kodekso pakeitimus. Teatrališka šventė profsąjungoms atnešė daugiau žalos nei naudos – dirbti nenorinčių piliečių pasipiktinimas tapo viešu pašaipų objektu. Tačiau tenka pripažinti, kad naujojo socialinio modelio klausimai kuriam laikui supriešino ne tik visuomenę, bet ir politikus bei ekspertus.
Lietuvai teko nelengvas pasirinkimas – ar išlaikyti dideles socialines garantijas, kurių negalime sau leisti, nes neturime stipraus ekonominio pagrindo, ar iš esmės peržiūrėti socialinį modelį ir pradėti lanksčiau reguliuoti darbo santykius, kad būtų lengviau plėtoti verslą, kurti darbo vietas, kelti atlyginimus ir didinti šalies konkurencingumą. Tuo labiau kad esamos garantijos realiai beveik neveikia.
Remiantis pasauliniu konkurencingumo indeksu, šiuo metu pagal darbo santykių lankstumą Lietuva yra vos 106 vietoje, iš karto po Jemeno. Neatsitiktinai du trečdaliai (66 proc.) investuotojų darbo santykių reglamentavimą Lietuvoje nurodo kaip vieną pagrindinių šalies investicinio klimato trūkumų. Pasaulinės konkurencijos spaudžiami estai ir latviai sunkių, tačiau būtinų pokyčių jau ėmėsi. Darbo santykių reformą įgyvendinusioje Estijoje nedarbo lygis 2014 m. nukrito iki 7,4 proc. Lietuvoje tuo pačiu metu fiksuotas beveik 11 proc., išliko itin aukštas jaunimo nedarbas – darbo neranda kas ketvirtas jaunas lietuvis.
Nors statistika nedžiugina, maždaug 8 proc. Lietuvos dirbančių žmonių atstovaujančios profsąjungos ir dalis visuomenės spalvingais šūkiais gina valstybės teisę toliau vilktis pasaulinės konkurencijos uodegoje. Problema jau nebėra tik tai, kad vietoj investicijų rojaus mūsų šaliai gali tekti tenkintis investicijų užribio pozicija. Galimybių ir lankstumo trūkumas į užsienį išveja jaunuosius talentus – vieną svarbiausių Lietuvos konkurencingumo kozirių. Ar mes norime tapti provincija ne tik investuotojams, bet ir savo piliečiams?
Į darbo rinką ateinanti jaunoji karta smarkiai skiriasi nuo tėvų ar senelių – jiems rūpi saugumas ir stabilumas, tačiau dar svarbesnės galimybės, saviraiška, pasirinkimo laisvė, geras užmokestis ir karjeros perspektyvos. Šeši iš dešimties „Investuok Lietuvoje“ apklaustų žmonių teigė, kad geras atlyginimas jiems yra svarbiau nei didelės garantijos. Tačiau patrauklus užmokestis galimas tik tada, kai sukuriamos geros, aukštos kvalifikacijos reikalaujančios darbo vietos ir konkuruojama dėl darbuotojų. Konkuruoti dėl specialistų skatina tiek stambiems investuotojams, tiek ir smulkiajam bei vidutiniam verslui sudarytos palankios sąlygos. Nei konkurencingumo, nei pažangos nekuria šiltnamio sąlygų ir septynių šventų dienų per savaitę trokštantys „teisybės ieškotojai“, dėl savo nelaimių kaltinantys visus daugiau uždirbančius – „turčius“. Žinia, taip Lietuvoje vadinami net ir tie, kurie turtus susikrovė plušėdami po 14 valandų per parą.
Ar mes norime tapti provincija ne tik investuotojams, bet ir savo piliečiams?
Ekspertų skaičiavimu, lankstesni darbo santykiai Lietuvoje leistų sukurti iki 85 tūkst. naujų darbo vietų – po vieną kas antram dabartiniam šalies bedarbiui. Šis skaičius nėra atsitiktinis. Jis gautas įvertinus tai, kad šeši iš dešimties darbdavių teigia, jog lengviau samdytų naujus žmones (įskaitant patirties neturinčius jaunuolius ar vaikus auginančias mamas) ir mokėtų jiems didesnius atlyginimus, jei būtų paprasčiau atsisveikinti su netinkamu ar nebereikalingu darbuotoju. Kitaip tariant, lengviau prisitaikyti prie greitai kintančių rinkos sąlygų.
Deja, šiandien verslas tokių galimybių neturi. Ir dėl to nukenčia ne tik darbdaviai, bet ir patys darbuotojai – kodekse įrašytų garantijų jie vis vien negauna. Štai išeitinėmis kompensacijomis pasilepina vos 1 proc. atleidžiamų žmonių, daugiausia tai – valstybės tarnautojai. Likę išeina „savo noru“. Tad ką iš tikrųjų saugo dabartinis kodeksas ir kas naudojasi jame numatytomis garantijomis? Atsakymas toks pat – daugiausia viešojo sektoriaus atstovai.
Šiandienis Darbo kodeksas ir visa socialinės apsaugos sistema gyventojus skatina ne dirbti ir kurti, o gyventi iš išmokų. Juo džiaugiasi žmonės, kurie nori visą gyvenimą tyliai dirbti vienoje vietoje ir kasdien kantriai atsėdėti „nuo aštuonių iki penkių“. Iš giliai įsišaknijusio pašalpų visuomenės sindromo kyla ir tragikomiškas mitinguotojų plakatas: „Nenorėjau dirbti, bet dabar tikrai nedirbsiu.“
Nebėra prasmės kelti klausimą, ar Lietuvai reikia naujo Darbo kodekso, nes trauktis jau nėra kur – dabartinė padėtis žalinga tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Techninės naujojo kodekso detalės yra diskusijų ir kompromiso klausimas, tačiau darbo santykių reforma neišvengiama. Ir tai reikia daryti dabar, nes artėjant Seimo rinkimams šalies politinio elito motyvacija priimti būtinus, bet galbūt nelengvus sprendimus mažės su kiekviena diena.
