Jungtinės Karalystės referendumas dėl narystės ES, perskėlęs šią šalį į beveik dvi lygias dalis (niekas nežino, kuri didesnė), yra akivaizdžiausia iliustracija, koks pavojingas sprogstamasis mišinys tvyro britų visuomenėje. Ne tik joje, bet ir visose kitose ES šalyse, tik skiriasi proporcijos ir įtampos slėgis.
Paradoksalu tai, kad pati ES, tapusi nuoskaudų ir nelaimių simboliu bei atpirkimo ožiu, visiškai niekuo dėta. Nors turi trūkumų, ES projektas suteikia daugybę galimybių ir naudos visiems jo dalyviams: laisvą kapitalo, prekių ir žmonių judėjimą, investicijas vargingesnėms šalims ir regionams, naujas rinkas ir darbo jėgą turtingosioms, aukštus standartus atsiliekančioms. Eurofobų argumentai dažniausiai tėra apgailėtini paistalai, daugumą kurių sukūrė bulvariniai Anglijos laikraščiai. Taip jau nutinka, kad daug sykių pakartotas melas tampa tiesa – kaip ir jau chrestomatinis mitas apie ES neva nustatytą agurkų formą, kaip neseniai vienoje radijo laidoje teigė vietinės reikšmės nacionalistas.
Iš tiesų svarbiausia ES misija ir organizacijos įkūrimo idėja yra itin tauri – užtikrinti taiką žemyne, kuriame visuomet buvo ankšta ambicingoms tautoms. Milijonus gyvybių nusinešę du XX a. karai europiečius pagaliau privertė atsikvošėti. Jei kam dar kyla noras prikelti nacionalistinį gaivalą ir vėl brėžti ribas, tereikia mintyse istorijos ratą pasukti atgal: Lietuva ir kitos Baltijos šalys patenka į Sovietų Sąjungos glėbį, iškyla Berlyno siena, į valdžią Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje grįžta diktatoriai, nacistinė Vokietija užpuola kaimynes, Hitlerio žmogžudžiai masiškai naikina žydus, o NKVD banditai tremia Baltijos šalių tautas, badu marina ukrainiečius. Kaip šiame IQ numeryje rašo „The Economist“ apžvalgininkai, vieningos Europos prasmę lengviausia pajusti krauju permirkusioje pasienio regionų žemėje, taip pat Lietuvoje.
Skirtingas tautas ir kultūras vienijančioje Europoje, kurioje susipina pietietiški, skandinaviški, sovietiniai, poimperialistiniai mentalitetai, sunkiausia prisitaikyti provincialaus mąstymo, menkesnio išsilavinimo, uždaresnio būdo žmonėms. Beveik dešimtmetį besitęsiantys ekonominiai sunkumai jų apatiją pavertė nebetramdomu pykčiu. Tai atspindi ir „Brexit“ šalininkų bei priešininkų stovyklos. ES pusėje labiau išsilavinę, turtingesni, jaunesni žmonės, priešingoje – daugiau vyresnio amžiaus provincijos gyventojų, darbininkiškų profesijų atstovų. Vienoje barikadų pusėje – globalizacijos procesų vartotojai ir laimėtojai, kitoje – pralaimėtojai ar sąmoningai tokią būseną pasirinkę gyventojai.
Tvyrant socialinei ir kultūrinei įtampai paviršiun iškyla bjauriausi žmonių jausmai ir ydos: pavydas, veidmainystė, baimė, kvailybė, pyktis.
Tvyrant tokiai socialinei ir kultūrinei įtampai paviršiun iškyla bjauriausi žmonių jausmai ir ydos: pavydas, veidmainystė, baimė, kvailybė, pyktis. Laimėtojų pareiga ir rūpestis sumažinti šią takoskyrą, kitaip vis didesnė nusivylusiųjų stovyklos dalis taps politinių populistų grobiu. Pykčio apakinti žmonės nesugeba kritiškai mąstyti. Jie nebepastebi ES lėšomis nutiestų naujų kelių, bet niršta dėl jais riedančių brangių automobilių. Ir balsuoja už Bendriją keikiančias populistines partijas, kurių lyderiai miega Europos Parlamente ir šalies ministerijas reitinguoja pagal ES lėšų perskirstymo sumas.
Godumas yra žmonijos prakeiksmas, Vakarų pasaulyje sukėlęs neregėtą ekonomikos krizę, iš kurios Europai itin sunkiai sekasi pakilti. Būtent godumas vienijo dabar į skolų bedugnę patekusius graikus ir jiems beatodairiškai už aukštas palūkanas skolinusius vokiečius, nors ir vieni, ir kiti dėl to skuba kaltinti vieningos Europos projektą.
ES pastaruoju metu užgriuvo bėdų lavina. Graikija neišsikapanoja ir jai tai dar ilgai nepavyks. Žemyną užplūdo pabėgėliai, bet jų naštą stoiškai prisiima vos kelios šalys. Aršiausiai priešinasi sparčiai senstančios homogeniškos Rytų Europos valstybės, į kurių žemę koją įkėlė vos vienas kitas svetimšalis. Nacionalizmo ir populizmo virusas plinta tiek Rytų, tiek Vakarų šalyse, kelią valdžios link atveriantis radikalioms kairiosioms ir dešiniosioms jėgoms. Ir vienos, ir kitos pasižymi simpatija ar net atvirai reiškiama meile Vladimiro Putino režimui. Daugelis šių ydų būdingos ir Lietuvai, kurios šlykščiausiais pavidalais pasireikš netrukus prasidėsiančioje rinkimų kampanijoje.
„Brexit“ nėra nuosprendis Europai. Tai – pavojaus sirena. Europai ir mums. Proeuropietiškiems lyderiams reikia palaikymo, ypač per rinkimus prie balsadėžių. Europa nėra melžiama karvė. Ji – mūsų namai ir juos reikia apginti. Jei susimausime, už tai skaudžiausiai sumokėsime mes patys, o ne Briuselis ir jo biurokratų armija.
