Pradėsiu nuo perspėjimo. Pripratusiam kultūra vadinti tik tai, kas priklauso Lietuvos kultūros ministerijai, o – sekant sovietinius politinės ekonomijos vadovėlius – tikint, jog tai, kas darosi be valdžios nurodymų, yra saviveikla, skaityti neverta. Nebus lengva suprasti, kodėl paviršutiniškai suvaidintas skandalas dėl dabar jau buvusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės pareiškimo kažkada kažkam ligoninėje davus įspūdingo dydžio (100 litų) kyšį, komentuojamas ne politikos ar teisės skyriuose.
Priminsiu ir tai, kas senokai pastebėta socialinių teoretikų ir net yra tapę populiaria Vakarų žmogaus sąmonės forma. Ką reiškia kultūra pačia plačiausia prasme? Galvokime, ką tik norime, rinkimės patogiausias apibrėžtis iš šimtų daugiau mažiau vykusių, bet vis tiek neatmesime galimybės viską, kas vadinama kultūra, susieti su nusistovėjusiu didelių visuomenės grupių elgesiu. Neretai galime sutikti teiginį, kad kultūra yra ne kas kita, kaip elgesio bendrybės. Ji kyla spontaniškai pasirenkant, natūraliai, iš žmonių laikysenos, iš to, kas jie yra ir ką jie išreiškia.
Žinoma, visa, kas telpa Kultūros ministerijos akiratyje, nesunkiai panardinama tokiame plačiausios apibrėžties rūke. R. Šalaševičiūtė prabildama viešai (ir dar prieš Seimo rinkimus) apie sovietmetyje susiklosčiusius papročius, atskleidžiančius iš tiesų unikalią ir nuo tų laikų mažai pasikeitusią kultūrą, arba elgesio bendriją, peržengė ribą. Visi Lietuvoje daugiau mažiau žino, kaip iš tiesų yra tikrovėje (šiuo atveju – sveikatos priežiūros srityje), bet nei duodantys viešai kalba, nei imantys to siekia. Tai taip natūralu.
Yra tam tikri akivaizdžiausi tikrovės reiškiniai, apie kuriuos prabilę bus nubausti.
Paralelinės moralybės čia sugyvena jau kelias kartas, o davimo ir ėmimo paprotynas tikrai vertas korupcinės kultūros vadovėlio. Nenorėčiau supaprastinti šios padėties ir netikėčiau, kad be specialių antropologinių tyrimų šis Gordijo mazgas atsirištų, t. y. leistųsi suprantamas ir paaiškinamas. Drįsčiau teigti, kad visuotinumo slėgis čia toks didelis, jog labiausiai sergantys ir iš labiausiai apleistų skurdo sluoksnių atklystantys ligoniai niekaip nepatikėtų, kad su jais bus padoriai pasielgta ligoninėse, jei nebus rastas būdas, kaip paduoti pinigus.
Neviešų moralizuojančios kultūros svarstymų profesionalių medikų ir profesionalių ligonių aplinkoje epizodiškai pasitaiko. Juk dažnas pagalvoja, kad užgaunamas visas medikų sluoksnis, kai mokami tokio dydžio atlyginimai, kaip tuomet reaguoti į dovanas? Ar dovanos (prieš reikalą ir po jo) visada yra kyšis, ar galima jas be sąžinės priekaištų iškelti į kasdienio padoraus gyvenimo paviršių? Tikrai neabejotina, kad yra padorių gydytojų, kuriems Hipokrato priesaika diktuoja vienodą elgesį su duodančiais ir neduodančiais. Bet yra ir tokia sveikatos priežiūros aplinka, kur nedviprasmiškai aišku, kokiais papročiais ten vadovaujamasi, kiek kas kainuoja, kaip įprasta bendrauti pacientams ir gydytojams, taip pat patiems medikams tarpusavyje. Teisės ir moralės vaizdiniai čia stoja piestu. Tačiau šiame komentare svarbiausia yra masiškai priimto elgesio kaip kultūros fenomeno galia.
Visai neseniai „Transparency International“ (TI) Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas, remdamasis naujausiais tyrimais, pakomentavo teisinių procesų ir nuosprendžių tendencijas. 95 nuošimčiai nubaustų (iš 1427 TI tirtų bylų) – paprasti žmonės, siūlę kelių policininkams pinigų. Valdininkijos korpusas kaip ir neturi nuteistų (yra apkaltintų) korupcijos dalyvių. Biurokratija be dėmelės posovietinės korupcijos šalyje. Bet svarbiausia, kad nėra nei medikų (ėmusių, juolab davusių), nei pacientų (žinoma, davusių). Teisės padangėje giedras dangus. Taip gyvename. Ir sakysite, kad čia ne mūsų visų kultūros bruožas? Sakysite, paralelinės moralybės apraiškos priklauso kitai ministerijai, o gyvenimo įgūdžiai apskritai kybo niekieno zonoje?
Šiandienės lietuvių elgesio bendrijos – nuo galios piramidės iki visuomenės sarginio šuns (žurnalistų) – į R. Šalaševičiūtės kyšį reagavo taip iškalbingai, koks iškalbingas būna murmesys arba tyla. Viena stipri mintis dvelkė viešumoje: negali būti, kad pats šitokio menkniekio faktas būtų tikroji priežastis pašalinti sveikatos apsaugos ministrę. Tik beribės intrigos kovoje dėl valdžios galėjo sukelti tokį aidą ir tokius padarinius. Tačiau nei toliau, nei giliau neišdrįsta pakreipti kalbos. Nemokamo gydymo konstitucinė fikcija ir įsigalėjusios elgesio normos, kurios gali būti tokios masiškos, spontaniškos, galingos, kad net sutrikdo kvalifikavimo (kur čia korupcija?) pastangas. Lyg svarbiausias bendrasis lietuvių susitarimas be partijų suvažiavimų ir kultūros kongresų. Yra tam tikri akivaizdžiausi tikrovės reiškiniai, apie kuriuos prabilę bus nubausti. Kaip ką bausti už tabu pažeidimą, sistema, be jokios abejonės, žino. O gal tokia mūsų visų kultūrinė sąmonė, leidžianti vienoje tikrovėje gyventi, o kitokias pasakas sekti?
