Žodis „integracija“ dabar tapo aktualus ir madingas. Skamba politikų lūpose, radijo bei televizijos eteryje, mirga kitoje žiniasklaidoje, o, geriau įsiklausius, ataidi ir kasdienėse viešosiose erdvėse. Retai jis tariamas ryžtingai, dažniau su abejone balse ar dar dažniau gąsdinančiu tonu. Pridedami daiktavardžiai „sirai“, „musulmonai“, „arabai“, „islamistai“, taip pat tokie, kurių žurnalo puslapiuose nesinori kartoti. Daugeliu atvejų žinutė labai aiški – „jų“ neįmanoma integruoti šioje krikščioniškoje ir beveik vien lietuviškoje visuomenėje, vienoje iš nedaugelio – kartu su broliais estais ir latviais bei dar keliomis pokomunistinėmis tautomis, – dar saugančių „tikrosios“ Europos DNR.
Bet šiek tiek atsitraukime ir pabandykime būti sąžiningi. Praėjo beveik 12 metų nuo to laiko, kai savanoriškai prisijungėme prie ES. Nelabai entuziastingai, nes iš 2,6 mln. tokią teisę turėjusių piliečių į referendumą neatėjo beveik milijonas, dar 147 tūkst. balsavo prieš. Tačiau pusantro milijono pasakė „taip“. Šis pritarimas reiškia ne tik Europos paramą, kurią gavus neatpažįstamai pasikeitė mūsų tuštėjančių miestelių aikštės, bet ir pažadą būti lygiateise vieningos Bendrijos dalimi. Su akivaizdžiomis už tai suteikiamomis garantijomis bei privilegijomis, taip pat pareigomis, kurių iki šiol Lietuvai beveik neteko prisiimti.
Europą užklupus sunkiai įveikiamai pabėgėlių krizei, mums bene pirmą kartą buvo suteikta proga pasijusti ne tik gaunančia, bet ir duodančia valstybe.
Dabar, Europą užklupus sunkiai įveikiamai pabėgėlių krizei, mums bene pirmą kartą buvo suteikta proga pasijusti ne tik gaunančia, bet ir duodančia valstybe. Unikalus šansas atrodyti stipriems ir pasitikintiems. Bet kur tau. Štai delfi.lt paskelbtos „Spinter tyrimų“ apklausos duomenimis, daugiau nei 60 proc. Lietuvos gyventojų, o tai prilygtų maždaug 1,58 mln. pilnamečių, kategoriškai pasisako prieš pabėgėlių priėmimą mūsų šalyje. Tam pritaria vos 27 proc., bet tik 17 proc. teigia, kad tai būtų humaniškumo ir solidarumo su visa Europa akcija. Likęs dešimtadalis pritariančiųjų viliasi, jog svetimšaliai čia ilgai neužsibus. Žiūrėk į šiuos skaičius kiek nori, bet išvada akivaizdi – integruotis pirmiausia reikėtų tūkstančiams Lietuvos piliečių, nes jų prietarai ir baimė nustelbia užuojautą ir žmogiškumą, kuris ir yra tikrasis europiečio DNR.
Skeptikai netruks pirštu durti į teroristų išpuolius Paryžiuje, tarsi neatremiamą argumentą mesdami faktą, kad su pabėgėlių būriais į Senąjį žemyną plūsta ir mirtinai pavojingi „Islamo valstybės“ kovotojai. Bet jei ir vėl būtume sąžiningi, prisimintume, kad prieš porą dešimtmečių ir Lietuvoje kūrėsi daktarų, brigadų, tulpinių, švininių valstybės, kurios galų gale buvo užgniaužtos, nors gyvybingiausi išliko, o jų ryšių gijos ir dabar atvestų iki kai kurių verslo ir politikos elito atstovų. Štai juos irgi praverstų galutinai integruoti.
Šmaikštaujant būtų galima pasiūlyti sukurti naują Integracijos ministeriją. Ši darbą galėtų pradėti nuo Seimo narių, pavyzdžiui, socialdemokratų. Juos tinkamai integravus galbūt pavyktų pasiekti, kad koalicija nelabai įmanoma su partija, kuriai iškelta juodosios buhalterijos byla, o juo labiau Seimo pirmininko postą skirti šios organizacijos atstovei. Prie integravimo programos būtų galima prijungti ir vieną kitą atstovą iš parlamento dešinės, paaiškinus, kad ne visi didžiajame Lietuvių kalbos žodyne įrašyti žodžiai tinkami vartoti viešai ir bet kokiame kontekste.
Integracijos kursas praverstų ir jauniesiems beveik visų partijų aktyvistams (senųjų jau nepakeisi), kurie taip ir neišmoko atskirti politinės atsakomybės nuo teisinės, ir uoliai gina susikompromitavusių kolegų teisę likti postuose, nes esą pasitaiko, kad kai kurios teisėsaugininkų pradėtos bylos subliūkšta. Penkiolika integracijos programos minučių galbūt būtų padėjusios ir konservatoriams būsimų Seimo rinkimų štabo vadovu neskirti eksministro, pareigas palikusio dėl viešųjų ir privačiųjų interesų pažeidimo. Žinoma, čia jų teisė, bet to išvengus politinė atmosfera atrodytų labiau integruota.
Integruojantis ES ir JAV politinės konkurencijos kokteilis galėtų tonizuoti bent socialdemokratus ir liberalus, kurie partijos pirmininką rinktų ne iš vieno kandidato (pripažinkime, Antanas Guoga nesiskaito), o mes bent jau galėtume patikėti, jog politinėse organizacijose nemaskuojamą konformizmą kada nors nustelbs konkurencija, idėjos ir asmenybių ambicijos. „Tvarkiečiams“ ir „darbiečiams“ šio koktelio geriau nesiūlyti – organizmai neatlaikys.
Būtų galima ilgai tęsti. Bet jei pagaliau mums patiems pavyktų bent tiek integruotis, galiausiai paaiškėtų, kad ir pabėgėlių integracija taptų paprasčiausia rutina, o ne būtų sunkiai įveikiamas iššūkis. Ir, žiūrėk, net savi emigrantai netikėtai pasuktų namo.
