Žurnalistė Rita Miliūtė, beveik valandą klausinėjusi Ričardą Malinauską apie skandalingas pastarojo meto istorijas, laidos pabaigoje užsiminė, kad Dalia Grybauskaitė kvietė Druskininkų merą tapti socialdemokratų partijos vadovu. Jis patvirtino, kad toks pokalbis iš tiesų buvo, tačiau nenorįs tokios politinės atsakomybės.
Šis epizodas nemažai pasako apie didžiausios valdančiosios partijos funkcionavimą ir tai, kodėl ji nesugeba išbristi iš klampių įtarimų liūno. Prezidentė, matyt, ne veltui R. Malinauską kvietė perimti socialdemokratų partijos vairą. Taip viskas stotų į savo vietas. Politinei organizacijai pagaliau vadovautų tikrasis lyderis ir didžiausią įtaką tarp socialdemokratų turintis politikas. Kai Algirdas Butkevičius nedrąsiai užsiminė, jog R. Malinauskas galėtų suspenduoti narystę partijoje, kol vyks teisėsaugos tyrimai, pats Druskininkų meras tik numojo ranka į tokius svarstymus. Socialdemokratai net nedrįstų pagalvoti atsiriboti nuo R. Malinausko. Jis gali šokdinti ministrus ir net patį premjerą, kad per naktį atsirastų reikalinga įstatymo pataisa. Jam tarpininkauja ministrai, siekdami suorganizuoti susitikimą su generaliniu prokuroru. Ir pats meras neslepia toliau skambinsiąs visiems ministrams, kuriems norėsiąs, ir ginsiąs Druskininkų interesus. Tiesa, kadangi Druskininkai jau seniai panašėja į nuosavą R. Malinausko dvarą, sunku atskirti, kur yra viešieji, o kur privatieji jo interesai.
A. Butkevičius labiau primena partijos afišą, kurioje būtinas plačiai besišypsantis ir žmonėms patinkantis veidas.
Tad šiuo metu būtent R. Malinauskas, o ne A. Butkevičius gali būti laikomas įtakingiausiu socialdemokratu. Premjeras net nesugebėjo tinkamai paaiškinti, kaip jam bemaž už nugaros partijos „skaidrumo komisija“ priėmė sprendimą „paaukoti“ sveikatos apsaugos ministrę Rimantę Šalaševičiūtę, ir Vyriausybės vadovui liko tik pakartoti šį nuosprendį. A. Butkevičius viešai pripažino, kad atostogaudamas gavo šios „skaidrumo komisijos“ sprendimą ir jam neliko nieko kito, kaip raginti sveikatos apsaugos ministrę pasitraukti. Toks premjero susitaikymas su neformalios grupės, kuriai, beje, priklauso ir R. Malinauskas, sprendimais verstų manyti, kad A. Butkevičius net nebando būti dominuojančiu lyderiu. Kaip kitaip paaiškinti, jog ne Vyriausybės vadovas, o socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojai sprendžia, kurie ministrai turi likti, o kurie – pasitraukti?
A. Butkevičius labiau primena partijos afišą, kurioje būtinas plačiai besišypsantis ir žmonėms patinkantis veidas. Premjero reitingai yra svarbiausias politinės organizacijos argumentas, rengiantis Seimo rinkimams. Todėl svarbu kaip įmanoma ilgiau išlaikyti nesuteptą partijos reklaminę vitriną, nors po ja slepiasi tikra ir ne visuomet labai švari politika. Šią politiką vykdo tikrieji „juodadarbiai“ – tokie kaip R. Malinauskas, kuriems būtų per daug pavojinga išlįsti į labiausiai apšviestą nacionalinės politikos sceną. Savivaldybėse, ministerijoms pavaldžiose įstaigose galima nuveikti gerokai daugiau „praktiškų“ darbų, kurie ne taip akivaizdžiai krinta į akis žurnalistams ar teisėsaugos atstovams. Šie tylus ir santūrūs partijos bičiuliai, kaip juos mėgsta vadinti socialdemokratų komunikacijos specialistai, yra tikrosios darbinės bitutės, kruopščiai nešančios medų į partijos iždą ir kuriančios rinkėjų paramos pagrindą.
Prisiminkime socialdemokratų populiarumo visuomenėje išsibarstymą. Visas pastarąsias jų pergales rinkimuose lėmė balsai iš rajonų ir vidutinių miestų. Nė viename didmiestyje socialdemokratai neturi aiškios persvaros prieš kitas partijas ir dažniausiai tėra treti ar ketvirti. Tačiau tokiuose miestuose kaip Druskininkai (ar Utena, kurios merui taip pat pareikšti įtarimai dėl galimos korupcijos) socialdemokratai gali gauti bemaž dvigubai daugiau balsų už bet kurią kitą politinę organizaciją. Pavyzdžiui, Vilkaviškis, Druskininkai, Utena ar Birštonas yra socialdemokratų stuburas, o atitinkamų miestų vadovai – tikrieji partijos šeimininkai.
Todėl pasiūlymas R. Malinauskui pakeisti A. Butkevičių yra logiškas, nors ir ironiškas. Socialdemokratų mašina sėkmingai važiuos, kol visi, kaip bičių avilyje, atliks savo darbą: kas neš medų, o kas stovės vitrinoje ir plačiai šypsosis, pasakodamas apie nenusisekusias atostogas. Tačiau afišų likimas gali būti negailestingas – vos partijos bosai, susirinkę į „skaidrumo komisiją“, pajus, kad reklaminio veido įvaizdis pradeda blukti, gali nuspręsti ieškoti naujo patrauklaus tipažo. Nebūtų nieko nuostabaus, jei per kurias nors atostogas dabartinis premjeras gautų pranešimą, kad kokia nors „skaidrumo komisija“ nusprendė jį išsiųsti ilgalaikio poilsio į Europos Parlamentą. Juk žmogui reikia kada nors atsikvėpti.
