Atostogauju. Nacionalinės televizijos ir radijai neužspringdami transliuoja senąją naujieną, neva esame labiausiai prasigėrusi šalis pasaulyje.
Savaitę praleidau Nidoje. Girtų nepastebėjau. Turbūt dėl to, kad vokiečių labai daug. Jie, žinia, aukštos kultūros tauta. O jei tavo paveldėtas kultūrinis sluoksnis tvirtai suplūktas, tuomet, jei ir prisigeria tavoji natūra, kultūra parveda iki lovos tiesų ir beveik nesvirduliuojantį.
Lietuviams sudėtingiau: po šimtmečių okupacijos tenka skubiai kloti vidinius kultūros sluoksnius, tirti ir dresuoti savo natūrą – bandymų būdu sriūbčioti, kas mums labiau tinka: alus, vynas ar vis dėlto karčioji? Okupacijų metais pasirinkimo prabangos nebuvo – teko gerti tai, ko yra skurdžioje krautuvėje ar vargo vakarienės bufete. Be to, ir vynas okupacijos laikais buvo ne visai vynas, ir konjakas – ne konjakas, ir pilstomasis alus trečią dieną stebuklingai virsdavo į Mendelejevui nežinomą rūgštį. Dabar tenka aiškintis klaidų ir pergalių metodu – kas yra kas ir su kuo visa tai užkandama? Kitaip sakant, vytis paknopstom šimtmečiais mus aplenkusias Europos tautas.
Jei žalieji valstiečiai liaudininkai po rinkimų neatsižegnos nuo dabar atkakliai skelbiamų blaivybės principų, ir jei būsimosios koalicijos partneriai palaikys juos, tuomet – viskas, pereisime ant vandens dietos. Žinau, kalbininkai draudžia sakyti: sėdėti ant biuletenio, sėdėti ant vandens. Šiuo atveju reikėtų su Valstybine kalbos inspekcija sėstis prie apskritojo stalo ir išsiderėti išimtį. Lietuviams gyvybiškai svarbu išmokti sėdėti ant vandens, nes jie vandenyje tampa itin mirtingi. Kaip ir kasmet, taip ir šią vasarą rėkte rėkia interneto portalų antraštės apie per vieną savaitgalį paskendusius dešimtis poilsiautojų. Brenda ir skęsta. Žino, kad pavojinga, saugosi, bet jokios perspėjimo lentelės prie vandens telkinių, anei pamokslai per radiją nepadeda.
Teks išmokyti žmones laikytis ant vandens: plaukti, gulėti, plūduriuoti. Ne vandenyje, ne po vandeniu, o ant vandens. Mokytis plaukti ir plūduriuoti paviršiuje nėra kada – vasaros per trumpos. Mums kalė, kad mokytis reikia rudenį, žiemą ir pavasarį, o vasarą – pulti stačia galva į atsipalaidavimo malonumus. Jei turėtume pakankamai baseinų, mokančių plaukti ir laikytis ant vandens būtų kur kas daugiau. Bet iš kur paimsi tų baseinų, jei jų statybininkai su liberalais įklimpo į neaiškaus turinio masę ir neaišku, kada ir kuo baigsis ta istorija.
Koks paradoksalus sutapimas: didieji alkoholio gamintojai ir importuotojai turi visą spiečių antrinių įmonių, kurios, be visa kita, laimi konkursus statyti baseinus. Maža to, kad skandina tautą alkoholyje, gviešiasi skandinti, kaip bando įrodyti specialiųjų tyrimų tarnybos, korupcijos vandenyse.
Skęsta žmonės, skęsta liberalai, skęsta baseinų statytojai. Košmaras. Tiesa, mirtinai nuskęsta tik gyvi piliečiai, o susitepusios politinės jėgos ir korumpuoti verslai, kaip rodo gapšinių, paksistų ir malinauskininkų CV ir reitingai, paskęsta ne visai ir neilgam. Truputį apskęsta, bet po kelių mėnesių bangos tyliai išplauna į krantą vos vos maurotus, vos vos dvoktelėjusius dumblu. Praėjus keliems mėnesiams nuo partinio skendimo gali įsimaišyti į politinę minią, ir būsi toks kaip visi, nes nuo kurių labiau trenkia supuvusia žuvimi – kas beatskirs?
Dėl to, kad žudomės, metodiškai ėdame save ir aplinkinius, murkdomės korupcijos pelkėse, kaip teisingai pasakė Karbauskis, kalta pati tauta ir kvaili papročiai. Nes girtauja be saiko. Jei žmonės išsiblaivys, nerinks visokių pašlemėkų ir šiaip ateis į protą.
Uždraudus alkoholį arba jo prieinamumą apipynus neregėtomis draudimų žabangomis, liks tik vanduo. Jame lietuviai skęsta. Prie kiekvienos kūdros gelbėtojai nesaugos. Baseinų statytojai įkliuvo, vadinasi, dar ilgai nebus kur mokytis plaukti. Uždaras užkeiktas ratas. Negi visą vasarą sėdėsim prie televizoriaus ir žiūrėsim, kaip už visus mus plaukia Meilutytė?
Tapinas skelbia, kad premjero karavanas pajudėjo į rinkimų kelionę aplink šalį su šūkiu „išgirsti Lietuvą“. Butkevičius per savo kadenciją stebuklinguosius akinius pametė, nieko nebemato. Mėgins išgirsti. Galima juoktis, bet liūdna. Ne konkrečiai dėl Butkevičiaus ir socialdemokratų. O dėl dėsnių. Paskui premjero karavaną tuoj pajudės visos kitos populistinės gurguolės. Vieni užsibrėš tikslą pauostyti Lietuvą. Kiti – atsikąsti Lietuvos. Treti – pačiupinėti. Ketvirti – šiaip šonais pasitrinti. Liūdniausia, kad rinkėjai neišrankūs, jų atmintis trumpa. Pririnks į Seimą tokių šūdukų, kurie net vandeny neskęsta.
